Kiekvienas mes turime savo uzrasu knygele, kurioje turime visa informacija apie mums artimus zmones ir ne tokius artimus, imoniu telefonus, uzsirasome mums reiksmingu pasimatymu laika, kazkur isgirstas ar perskaitytas mintis... . Paimi i rankas tokia knygele ir gali daug ka suzinoti apie jos savininka.
Turiu as mano mamos, isejusios Anapilin, uzrasu knygele. Pasiemiau ja atminimui. Ji vis dar saugo mamos spinteles vaistu kvapa. Kiekviena karta ja paemusi paskaitau, kas ten uzrasyta, ir kiekviena karta vis atrandu kazka naujo. Ne naujus uzrasus, bet kazka naujo apie mama. Kaip gaila, kad mes slepiame vieni nuo kitu savo esybe, neatsiskleidziame vieni kitiems ir gyvename nesuprasdami vieni kitu. Patikime viska uzrasams. Taip ir as... Nemastydavau, kad mano mama - poetiska, romantiska, be galo vienisa, nesuprasta asmenybe. Daug kur klydau ... . Mamos uzrasu knygeleje surasytas visas jos pasaulis. Jis toks didziulis, bet telpa i kelis nedidukus puslapius.
Mano mama buvo puiki seimininke. Mego ji gaminti valgi, priimineti svecius, dalintis viskuo ka galedavo rasti valgomo saldytuve. Yra keletas receptu ir jos uzrasu knygeleje... "Bulviu pica"... . Yra receptas kaip valyti sidabrinius juvelyrinius dirbinius. Zmoniu adresai, telefonai. Zmoniu gimtadieniu datos... . Mylejo ji zmones, tik gal nemokejo to parodyti. Tik dabar suprantu, kad, gal but, sunkus gyvenimas ismoke nerodyti per daug sirdingumo, bet ji visa sirdimi buvo su jai artimais zmonemis. Nepamirso nei vieno. Skaitau jos uzrasus ir zinau, kada ir kieno vestuviu datos, jubiliejai... Bet vienas uzrasas sujaudino mane iki pat sielos gelmiu. Siame uzrase pajutau tiek skausmo, sirdgelos ir nezmoniskos kancios "...Rimas mire 2004 vasario 12 nakti antra valanda..." Sirdi man drasko mintis, kad buvau tokia neteisi galvodama, kad mama nesugeba nueiti i kapines aplankyti sunaus kapo, bet kai pamaciau si uzrasa , supratau - mama bijojo realybes. Savo pasaulyje ji bande issaugoti ta trupineli vilties, kad sunus ,gal but, kazkur isvyko, kad gyvena kazkur kitur ir kad jis viena diena aplankys ja, apkabins ir pasakys "labas , mama". Labai gaila, kad as klydau. Dabar tik belieka prisiminti kas buvo gero ir nemalonaus, kas buvo nesuprasta, neisgirsta, neatjausta. Belieka tik paskaityti mamos uzsirasytus zodzius:
Skubedami prarandam ir ismetom
Ir nepamatom skursdami dvasia
Nei uogos, sirpstancios is leto,
Nei skausmo gero draugo akyse.
Tiktai paskui, kada jau senstam,
Pajuntame staiga i pacia sirdi priekaista ar duri...
Uzlieja juodo isgascio banga, kad mes
Be reikalo skubejom, kad nardem tarp beprasmiu reikalu...
Kazka svarbaus praleidom ar praejom
Ir jau nepataisysi - per velu... .
Atleisk man Mama.
Geen opmerkingen:
Een reactie posten