Niekada nezinai, kada ateis ta lemtingoji valanda, kai turesi palikti si Pasauli. Pasauli rasau is didziosios raides, nes man tai - didziule salis, kurioje gyvena zmonija.
Taigi niekada nezinai, kada teks isvykti is sios salies. Nezinai, jei bent retkarciais nepamastai . Siandiena susimasciau apie tai, nors ta tema minciu turejau ir anksciau. Siandieninis ivykis, kuriame nenoromis ir atsitiktinai man teko dalyvauti, grazino man sias mintis vel. Viesbutyje, kuriame as dirbu, atsitiko nelaime. Vienas viesbucio svecias iskrito per langa. Aciu Dievui ir to zmogaus Angelui Sargui, kad viskas baigesi laimingai. Aisku, kad zmogus smarkiai nukentejo. Matyt, teks ligonineje paguleti ne viena dienele. Bet as norejau pasidalinti mintimis ne apie jo sveikata, o apie tai, kad nezinai kada, kaip ir kur tavo likimas gali pasikeisti. Atvyko zmogus is tolimos salies pailseti, aplankyti kita sali ir se tau- nelaime. Ir kodel visa tai ivyko toli nuo namu? Matyt, taip turejo buti ir ne kitaip. Tik, va , galvoju, kad vis delto likima valdome mes. Mes ji susikuriame ir mes ji galime keisti. Mes turime tokia galia, bet ne visada ja panaudojame teisingai. Ir kai mes zengiame ne ten, kur reikia, kazkokios aukstesnes jegos siuncia mums zenklus, ispejimus ir bando priversti mus mastyti ir grizti prie savo likimo valdymo. Taip mes mokomes gyventi arba... mirti. Taigi netikiu fatalizmu. Tikiu tik, kad gyvename toki gyvenima, koki sukuriame patys. Matyt tas zmogelis, kuriam atsitiko nelaime, kazkur klydo ar atitruko nuo likimo valdymo. Dabar tures daug laiko viskam apmastyti. Tikiuosi. O jei ne, tai, ko gero, sekantis kartas bus nebe toks laimingas. Neduok Dieve.
Geen opmerkingen:
Een reactie posten