Apie asaras....

   Keistas dalykas tos asaros- krinta jos ,rodos, is tu paciu akiu, o yra skirtingos. Yra skausmo asaros, yra dziaugsmo asaros, yra laimes asaros ir yra sirdgelos asaros, pykcio ir pavydo.... ir karcios asaros. Ritasi asaros kaip pupos, blizga kaip deimantai, krinta kaip akmenukai ir siaip teka kaip upeliai... gali isverkti ju ezerus, upes ir juras... ir visa tai taip keista , kai pagalvoji - zmogus tas pats, akys tos pacios , bet asaros kiekviena karta vis kitokios. Kaip sitokia ju ivairove gali sutilpti viename zmoguje? Todel , kad zmogaus siela yra beribe. Visos asaros kaupiasi zmogaus sieloje. Ne veltui sakoma, kad akys tai zmogaus sielos veidrodis. Pazvelgei i akis ir supranti, kokia siela slepiasi ten kazkur giliai giliai zmogaus viduje.... kai siela dziaugiasi ar liudi, kai krutine drasko sielos skausmas , ji paplusta asaromis, kurios teka is musu akiu. Tik va beda, kad kartais akys buna apgaulingos ir asaros is ju tekancios. Ir kaip atskirti ar jos tikros ar kupinos melo? Juk asaros visu  vienodos- skaidrios, kaip tekancio saltinio vanduo ir surios kaip jura...