Siandien taip gera! Pavasarine saule sildo Zeme ir viska kas ant jos gyvuoja cia, Anglijoje: zydincius krumynus, obelis ir magnolijas , apsipylusias ziedais, pirmasias pavasarines geles, zmones, katinus... . Gera. Taip norisi, kad si diena nesibaigtu, tik va, kazkur giliai viduje jauciu lyg nerima, lyg ilgesi. Prisiminiau Vytauta Kernagi. Nezinau kodel. Ir prisiminiau jo daina "Kai sirpsta vysnios Suvalkijoj". Pirma karta ja isgirdau ziuredama spektakli "Didysis geismas". Maciau si veikala teatro scenoje gal kokius penkis kartus ir kiekviena karta pergyvendavau vis gilesnius jausmus. Siandienine vidine mano busena butent atitinka tokia pat kokia jausdavau sededama teatro saleje ir laukdama vaidinimo... Nerimas,liudesys, viltis... . Gaila, kad sio spektaklio nebepamatys ateinancios kartos. Gal ir pamatys, bet sudarkyta ir iskraipyta, kai po scena laksto kazkokiu zmogbezdzioniu gauja, keikiasi, rodo nuogus uzpakalius ir ... et, kur tie senieji klasikiniai spektakliai, kuriuos ziuredamas patirdavai euforija, besikeicianciu jausmu ir minciu lavina, estetini grozi.... Gal as ko nors nesuprantu. Nezinau. "Didysis geismas" buvo spektaklis apie vezininkus, zmones pasmerktus mirti: jaunus ir senus, zinancius apie savo tragiska baigti, bet kupinus vilties ir meiles gyvenimui. Didysis geismas - tai geismas gyventi. Labiausiai istrigo atmintin tragiskas jaunos merginos likimas, kuri turejo suzadetini ir ruosesi tuoktis, bet ... Niekas jai nesake, kad ji serga veziu. Gulejo ligonineje, jai atlikinejo tyrimus, bet ji paslapciomis ilindo i gydytojo kabineta ir rado ten savo ligos istorija. Gimdos sarkoma. Tai buvo tragiskiausia spektaklio vieta. Neatkartosiu to, ka ji kalbejo, ka pergyveno, kaip pranese sia zinia pati nesuprasdama prasmes... Veliau suprato. Pasidave nevilciai, paskui vilciai, paskui sprendimui paimti is gyvenimo tai, ko greit neteks prarasdama gyvybe... Meile. Stai ka ji labiausiai bijojo prarasti taip ir nepajutusi visos meiles ekstazes su mylymu zmogumi. Jie mylejosi pirma ir paskutini karta Vytauto Kernagio dainos fone. Tai taip sustiprino visa sio spektaklio tragedija, kad asaros ritosi man is akiu nenumaldomai. Ir staiga man uz nugaros esancioje eileje dvi moterys pradejo snabzdetis: "ziurek ziurek, nu tu matai ka jie tose ligoninese isdarineja? Tik pi.... si ir velnius isdarineja". Nesugebejau nieko joms atkirsti, bet , manau, tai butu buve beprasmiska. Tik pagalvojau, kad yra nusikaltimas leisti tokiems zmonems lankytis teatruose. Jiems ten ne vieta.
Berasydama savo mintis supratau koks nerimas grauzia mane.... Bijau prarasti tai ka dabar turiu- gyvybe. As tam dar nepasiruosusi. As nepasiruosusi atsisveikinti su saule, su Dievo sukurtu nuostabiu pasauliu ir gyvybe jame... Dar ne. Ne dabar. Kada nors veliau...
As myliu tave Pasauli, koks tu bebutum!!!
Geen opmerkingen:
Een reactie posten