Apie vienisa zmogu...

  Gyveno Vienisas Zmogus. Ne ne jis buvo Vienisas Zmogus ne todel, kad buvo vienisas. Jis turejo daug pazystamu zmoniu ir giminiu, taciau jam truko vieno vienintelio draugo, su kuriuo galetu dalintis viskuo... Todel ir jautesi vienisas, gyvendamas tarp daugybes jam pazystamu zmoniu. Jam truko tokio draugo, su kuriuo galetu dalintis savo paslaptimis ir nebijoti buti isduotas, jam truko draugo, su kuriuo galetu dalintis savo dziaugsmu ir skausmu, truko draugo peties, ant kurio galetu, padejes galva, paverkti arba paprasciausiai patyleti...
  Karta Vienisas Zmogus ejo gatve, nuleides galva ir mastydamas apie gyvenimo prasme,apie savo vieta siame pasaulyje ir misija, kuria turetu atlikti ir jaustis del to laimingu. Ejo ir netiketai susidure su kazkokia Butybe. "Labas"- tare Butybe. "Labas"- atsake jai Vienisas Zmogus. "Kas tu? Ar as tave pazystu?" -abejojanciu balsu paklause Vienisas Zmogus. "Ar tu manes neprisimeni?"- vel paklause Butybe. "Kaip as tave galiu prisiminti, jei taves nepazystu?" - paklause zmogus. "Kaip liudna..." - atsiduso Butybe. Vienisam Zmogui suspaude sirdi, isgirdus liudna Butybes balsa ir jam kilo noras issklaidyti liudesi. "O tu man primink, kur mes galejome susitikti?"- tare Vienisas Zmogus, nutaises dziaugsminga balsa. "As esu tavo geriausia drauge. Kaip tu galejai manes nepazinti?" - paklause Butybe. "As neturiu draugu... turiu tik pazystamus man zmones"... - atsake jai Zmogus." As visada esu su tavimi... Prisimink tas valandeles, kada tu pasakojai man apie savo dziaugsmus ir kaip mes dziaugemes kartu. O ar prisimeni tas paslaptis,kurias man atskleidei? Tada as prizadejau taves neisduoti ir pazada istesejau ir visada ji tesesiu... O kaip tie vakarai , kai tu iremes savo veida i mano delnus verkei ir vilgei juos savo asaromis? Tada, as prisimenu, tu jautei toki dideli sielos skausma, kad, rodos, sirdis sprogs...... Tu verkei ir mes tylejom, kol tavo skausmas atlego.... O kiek kartu tu tareisi su manimi, kaip tau pasielgti vienu ar kitu atveju?" - tare Vienisam Zmogui Butybe. " Neeee..."- nutese Zmogus. "As neprisimenu, kad tu butum salia manes. As visada buvau vienas... Kas tu, pasakyk pagaliau!"- nekantriai tare Vienisas Zmogus. " As esu tavo Vienatve Vienisasai Zmogau!" - atsake jam Vienatve. Ir tada Vienisasis Zmogus prisimine kiekviena akimirka, kai jis, budamas vienisas, jaute, kad salia jo yra kazkas, kam jis gali be baimes parodyti visa savo jausmu spektra... be baimes buti isjuoktam, nesuprastam, pasmerktam, isduotam ar  pavydetam....