Apie vienisa zmogu...

  Gyveno Vienisas Zmogus. Ne ne jis buvo Vienisas Zmogus ne todel, kad buvo vienisas. Jis turejo daug pazystamu zmoniu ir giminiu, taciau jam truko vieno vienintelio draugo, su kuriuo galetu dalintis viskuo... Todel ir jautesi vienisas, gyvendamas tarp daugybes jam pazystamu zmoniu. Jam truko tokio draugo, su kuriuo galetu dalintis savo paslaptimis ir nebijoti buti isduotas, jam truko draugo, su kuriuo galetu dalintis savo dziaugsmu ir skausmu, truko draugo peties, ant kurio galetu, padejes galva, paverkti arba paprasciausiai patyleti...
  Karta Vienisas Zmogus ejo gatve, nuleides galva ir mastydamas apie gyvenimo prasme,apie savo vieta siame pasaulyje ir misija, kuria turetu atlikti ir jaustis del to laimingu. Ejo ir netiketai susidure su kazkokia Butybe. "Labas"- tare Butybe. "Labas"- atsake jai Vienisas Zmogus. "Kas tu? Ar as tave pazystu?" -abejojanciu balsu paklause Vienisas Zmogus. "Ar tu manes neprisimeni?"- vel paklause Butybe. "Kaip as tave galiu prisiminti, jei taves nepazystu?" - paklause zmogus. "Kaip liudna..." - atsiduso Butybe. Vienisam Zmogui suspaude sirdi, isgirdus liudna Butybes balsa ir jam kilo noras issklaidyti liudesi. "O tu man primink, kur mes galejome susitikti?"- tare Vienisas Zmogus, nutaises dziaugsminga balsa. "As esu tavo geriausia drauge. Kaip tu galejai manes nepazinti?" - paklause Butybe. "As neturiu draugu... turiu tik pazystamus man zmones"... - atsake jai Zmogus." As visada esu su tavimi... Prisimink tas valandeles, kada tu pasakojai man apie savo dziaugsmus ir kaip mes dziaugemes kartu. O ar prisimeni tas paslaptis,kurias man atskleidei? Tada as prizadejau taves neisduoti ir pazada istesejau ir visada ji tesesiu... O kaip tie vakarai , kai tu iremes savo veida i mano delnus verkei ir vilgei juos savo asaromis? Tada, as prisimenu, tu jautei toki dideli sielos skausma, kad, rodos, sirdis sprogs...... Tu verkei ir mes tylejom, kol tavo skausmas atlego.... O kiek kartu tu tareisi su manimi, kaip tau pasielgti vienu ar kitu atveju?" - tare Vienisam Zmogui Butybe. " Neeee..."- nutese Zmogus. "As neprisimenu, kad tu butum salia manes. As visada buvau vienas... Kas tu, pasakyk pagaliau!"- nekantriai tare Vienisas Zmogus. " As esu tavo Vienatve Vienisasai Zmogau!" - atsake jam Vienatve. Ir tada Vienisasis Zmogus prisimine kiekviena akimirka, kai jis, budamas vienisas, jaute, kad salia jo yra kazkas, kam jis gali be baimes parodyti visa savo jausmu spektra... be baimes buti isjuoktam, nesuprastam, pasmerktam, isduotam ar  pavydetam....

Apie asaras....

   Keistas dalykas tos asaros- krinta jos ,rodos, is tu paciu akiu, o yra skirtingos. Yra skausmo asaros, yra dziaugsmo asaros, yra laimes asaros ir yra sirdgelos asaros, pykcio ir pavydo.... ir karcios asaros. Ritasi asaros kaip pupos, blizga kaip deimantai, krinta kaip akmenukai ir siaip teka kaip upeliai... gali isverkti ju ezerus, upes ir juras... ir visa tai taip keista , kai pagalvoji - zmogus tas pats, akys tos pacios , bet asaros kiekviena karta vis kitokios. Kaip sitokia ju ivairove gali sutilpti viename zmoguje? Todel , kad zmogaus siela yra beribe. Visos asaros kaupiasi zmogaus sieloje. Ne veltui sakoma, kad akys tai zmogaus sielos veidrodis. Pazvelgei i akis ir supranti, kokia siela slepiasi ten kazkur giliai giliai zmogaus viduje.... kai siela dziaugiasi ar liudi, kai krutine drasko sielos skausmas , ji paplusta asaromis, kurios teka is musu akiu. Tik va beda, kad kartais akys buna apgaulingos ir asaros is ju tekancios. Ir kaip atskirti ar jos tikros ar kupinos melo? Juk asaros visu  vienodos- skaidrios, kaip tekancio saltinio vanduo ir surios kaip jura...

Didysis geismas

   Siandien taip gera! Pavasarine saule sildo Zeme ir viska kas ant jos gyvuoja cia, Anglijoje: zydincius krumynus, obelis ir magnolijas , apsipylusias ziedais, pirmasias pavasarines geles, zmones, katinus... . Gera. Taip norisi, kad si diena nesibaigtu, tik va, kazkur giliai viduje jauciu lyg  nerima, lyg ilgesi. Prisiminiau Vytauta Kernagi. Nezinau kodel. Ir prisiminiau jo daina "Kai sirpsta vysnios Suvalkijoj". Pirma karta ja isgirdau ziuredama spektakli "Didysis geismas". Maciau si veikala teatro scenoje gal kokius penkis kartus ir kiekviena karta pergyvendavau vis gilesnius jausmus. Siandienine vidine mano busena butent atitinka tokia pat kokia jausdavau sededama teatro saleje ir laukdama vaidinimo... Nerimas,liudesys, viltis... . Gaila, kad sio spektaklio nebepamatys ateinancios kartos. Gal ir pamatys, bet sudarkyta ir iskraipyta, kai po scena laksto kazkokiu zmogbezdzioniu gauja, keikiasi, rodo nuogus uzpakalius ir ... et, kur tie senieji klasikiniai spektakliai, kuriuos ziuredamas patirdavai euforija, besikeicianciu jausmu ir minciu lavina, estetini grozi.... Gal as ko nors nesuprantu. Nezinau. "Didysis geismas" buvo spektaklis apie vezininkus, zmones pasmerktus mirti: jaunus ir senus, zinancius apie savo tragiska baigti, bet kupinus vilties ir meiles gyvenimui. Didysis geismas - tai geismas gyventi. Labiausiai istrigo atmintin tragiskas jaunos merginos likimas, kuri turejo suzadetini ir ruosesi tuoktis, bet ... Niekas jai nesake, kad ji serga veziu. Gulejo ligonineje, jai atlikinejo tyrimus, bet ji paslapciomis ilindo i gydytojo kabineta ir rado ten savo ligos istorija. Gimdos sarkoma. Tai buvo tragiskiausia spektaklio vieta. Neatkartosiu to, ka ji kalbejo, ka pergyveno, kaip pranese sia zinia pati nesuprasdama prasmes... Veliau suprato. Pasidave nevilciai, paskui vilciai, paskui sprendimui paimti is gyvenimo tai, ko greit neteks prarasdama gyvybe... Meile. Stai ka ji labiausiai bijojo prarasti taip ir nepajutusi visos meiles ekstazes su mylymu zmogumi. Jie mylejosi pirma ir paskutini karta Vytauto Kernagio dainos fone. Tai taip sustiprino visa sio spektaklio tragedija, kad asaros ritosi man is akiu nenumaldomai. Ir staiga man uz nugaros esancioje eileje dvi moterys pradejo snabzdetis: "ziurek ziurek, nu tu matai ka jie tose ligoninese isdarineja? Tik pi.... si ir velnius isdarineja". Nesugebejau nieko joms atkirsti, bet , manau, tai butu buve beprasmiska. Tik pagalvojau, kad yra nusikaltimas leisti  tokiems zmonems lankytis teatruose. Jiems ten ne vieta.
    Berasydama savo mintis supratau koks nerimas grauzia mane.... Bijau prarasti tai ka dabar turiu- gyvybe. As tam dar nepasiruosusi. As nepasiruosusi atsisveikinti su saule, su Dievo sukurtu nuostabiu pasauliu ir gyvybe jame... Dar ne. Ne dabar. Kada nors veliau...
     As myliu tave Pasauli, koks tu bebutum!!!