Uzrasu knygele

           Kiekvienas mes turime savo uzrasu knygele, kurioje turime visa informacija apie mums artimus zmones ir ne tokius artimus, imoniu telefonus, uzsirasome mums reiksmingu pasimatymu laika, kazkur isgirstas ar perskaitytas mintis... . Paimi i rankas tokia knygele ir gali daug ka suzinoti apie jos savininka.
           Turiu as mano mamos, isejusios Anapilin, uzrasu knygele. Pasiemiau ja atminimui. Ji vis dar saugo mamos spinteles vaistu kvapa. Kiekviena karta ja paemusi paskaitau, kas ten uzrasyta, ir kiekviena karta vis atrandu kazka naujo. Ne naujus uzrasus, bet kazka naujo apie mama. Kaip gaila, kad mes slepiame vieni nuo kitu savo esybe, neatsiskleidziame vieni kitiems ir gyvename nesuprasdami vieni kitu. Patikime viska uzrasams. Taip ir as... Nemastydavau, kad mano mama - poetiska, romantiska, be galo vienisa, nesuprasta asmenybe. Daug kur klydau ... . Mamos uzrasu knygeleje surasytas visas jos pasaulis. Jis toks didziulis, bet telpa i kelis nedidukus puslapius.
           Mano mama buvo puiki seimininke. Mego ji gaminti valgi, priimineti svecius, dalintis viskuo ka galedavo rasti valgomo saldytuve. Yra keletas receptu ir jos uzrasu knygeleje... "Bulviu pica"... . Yra receptas kaip valyti sidabrinius juvelyrinius dirbinius. Zmoniu adresai, telefonai. Zmoniu gimtadieniu datos... . Mylejo ji zmones, tik gal nemokejo to parodyti. Tik dabar suprantu, kad, gal but, sunkus gyvenimas ismoke nerodyti per daug sirdingumo, bet ji visa sirdimi buvo su jai artimais zmonemis. Nepamirso nei vieno. Skaitau jos uzrasus ir zinau, kada ir kieno vestuviu datos, jubiliejai... Bet vienas uzrasas sujaudino mane iki pat sielos gelmiu. Siame uzrase pajutau tiek skausmo, sirdgelos ir  nezmoniskos kancios "...Rimas mire 2004 vasario 12 nakti antra valanda..." Sirdi man drasko mintis, kad buvau tokia neteisi galvodama, kad mama nesugeba nueiti i kapines aplankyti sunaus kapo, bet kai pamaciau si uzrasa , supratau - mama bijojo realybes. Savo pasaulyje ji bande issaugoti ta trupineli vilties, kad sunus ,gal but, kazkur isvyko, kad gyvena kazkur kitur ir kad jis viena diena aplankys ja, apkabins ir pasakys "labas , mama". Labai gaila, kad as klydau. Dabar tik belieka prisiminti kas buvo gero ir nemalonaus, kas buvo nesuprasta, neisgirsta, neatjausta. Belieka tik paskaityti mamos uzsirasytus zodzius:

Skubedami prarandam ir ismetom
Ir nepamatom skursdami dvasia
Nei uogos, sirpstancios is leto,
Nei skausmo gero draugo akyse.
Tiktai paskui, kada jau senstam,
Pajuntame staiga i pacia sirdi priekaista ar duri...
Uzlieja juodo isgascio banga, kad mes
Be reikalo skubejom, kad nardem tarp beprasmiu reikalu...
Kazka svarbaus praleidom ar praejom
Ir jau nepataisysi - per velu... .

          Atleisk man Mama.

Niekada nezinai

          Niekada nezinai, kada ateis ta lemtingoji valanda, kai turesi palikti si Pasauli. Pasauli rasau is didziosios raides, nes man tai - didziule salis, kurioje gyvena zmonija.
          Taigi niekada nezinai, kada teks isvykti is sios salies. Nezinai, jei bent retkarciais nepamastai . Siandiena susimasciau apie tai, nors ta tema minciu turejau ir anksciau. Siandieninis ivykis, kuriame nenoromis ir atsitiktinai man teko dalyvauti, grazino man sias mintis vel. Viesbutyje, kuriame as dirbu, atsitiko nelaime. Vienas viesbucio svecias  iskrito per langa. Aciu Dievui ir to zmogaus Angelui Sargui, kad viskas baigesi laimingai. Aisku, kad zmogus smarkiai nukentejo. Matyt, teks ligonineje paguleti ne viena dienele. Bet as norejau pasidalinti mintimis ne apie jo sveikata, o apie tai, kad nezinai kada, kaip ir kur tavo likimas gali pasikeisti. Atvyko zmogus is tolimos salies pailseti, aplankyti kita sali ir se tau- nelaime. Ir kodel visa tai ivyko toli nuo namu? Matyt, taip turejo buti ir ne kitaip. Tik, va , galvoju, kad vis delto likima valdome mes. Mes ji susikuriame ir mes ji galime keisti. Mes turime tokia galia, bet ne visada ja panaudojame teisingai. Ir kai mes zengiame ne ten, kur reikia, kazkokios aukstesnes jegos siuncia mums zenklus, ispejimus ir bando priversti mus mastyti ir grizti prie savo likimo valdymo. Taip mes mokomes gyventi arba... mirti. Taigi netikiu fatalizmu. Tikiu tik, kad gyvename toki gyvenima, koki sukuriame patys. Matyt tas zmogelis, kuriam atsitiko nelaime, kazkur klydo ar atitruko nuo likimo valdymo. Dabar tures daug laiko viskam apmastyti. Tikiuosi. O jei ne, tai, ko gero, sekantis kartas bus nebe toks laimingas. Neduok Dieve.

Viskas keiciasi

      Ilgokai nieko nerasiau. Ilgokai nedrisau atsiversti savo rasliavos. Kazkaip nesmagu buvo prisiminti to, ka rasiau paskutini syki. Bet mano paskutinis rasinys buvo nuosirdus. Tikrai as buvau pasinerusi i rudeniskos depresijos sukuri... Svarbiausia, kad tai buvo tikra, tik... tik nesmagu del savo silpnumo.
      Jau senokai viskas pasikeite: nuotaika, mintys, jausmai. Apskritai viskas pasikeite. Tada dar buvo vasara, o dabar jau ruduo. Tik lietus liko tie patys. Na, ne tie patys, jei lietui galima pritaikyti posaki - upeje i ta pati vandeni niekada neibrisi ( atseit i ta pati lietu niekada nepateksi). Pasikeite nuotaika. Pasikeiciau as. Tapau vienu menesiu senesne, o gal ir ismintingesne, kantresne... o gal ir ne, bet vis tiek manyje kazkas pasikeite. Tik pasifloros vis dar zydi... .
     Galvoje pilna minciu, tik kitokiu. Su filosofiniu prieskoniu. Bandau jas visas suformuluoti, isskirstyti po mano minciu lentyneles, kad po to galeciau jas is ten paimti ir issipasakoti.
      Tad iki... .