Kodel as esu as?

       Kodel? Kodel as esu as? Ne pirma karta man iskyla sis buties klausimas. Is tikruju kodel as esu as? Kodel as neesu kas nors kitas? Kodel as neesu kitas zmogus? Kazin, kaip atrodytu man pasaulis bunant kitu zmogumi? Man kartais norisi pazvelgti i pasauli  kito asmens akimis. Nors trumpam. Kaip suzinoti, kaip as atrodau kitam zmogui? Noretusi, aisku, kad buciau grazi. O kuri moteris nenori buti grazi ir simpatiska? As kaip visos. Bet tas kazkas ar pasakys tau teisybe? Teisybe suzinoti gali tik budamas tuo kitu.

      Daznai prisimenu viena bendraklase, kuri kartais matydavo pasauli ne toki kaip visi. O gal ir ne kartais. Gal visada, tik tyledavo ir nepasakodavo kitiems. Manau ir dabar ji mato pasauli kitaip, o gal ir ne. Gal gyvenimo blaskoma isbarste visa savo keista pasauli po trupineli, po laseli. Dabar ji dailininke, bet ne visada turi laiko kurybai. Matyt, kai surenka kazkiek tu isbarstytu trupineliu, tai ir sukuria ka nors. Ir gaunasi jai visai neblogai. Gobelenai.  Taigi, dar tada, kai mes buvome bendraklases ir , kai as isgirdau, kad ji mato pasauli kitaip, pradejau mastyti kodel. Kodel jos pasaulis kitoks? Ir man buvo idomu, kaip jos pasaulyje gali buti medziai raudoni. Mano pasaulyje jie zali, o jos- raudoni. Gal todel ji ir dailininke. Noreciau pabuti ja nors minutelei ir pamatyti tuos raudonus medzius. 
      Kodel as neesu koks paukstis? Kaip man atrodytu paukstiskas pasaulis? Ziureciau i ji mazomis paukstiskomis akimis ir galvociau apie padarus, vaiksciojancius ilgomis kojomis ir mojancius beplunksniais sparnais, kuriuos naudoja ne skrydziui, o lesalo kimsimui. Ir stebeciausi, kodel tie padarai neskraido? Ar jie nenori pasaulio matyti is aukstai, ar jiems svetimas erdves ir laisvo skrydzio jausmas?
      Kodel as neesu kokia karaliene ar siaip koks turtuolis? Kaip jiems atrodo pasaulis? Ar jie zino, kad aplink juos yra daug nekaraliskai ir neturtuoliskai gyvenanciu? O jei zino, ar labai jiems tai rupi?

      Kodel? Kodel? Kodel? Galiu klausti saves daug kartu ir niekada nerasti atsakymo. As esu as. Kartais patenkinta savo pasauliu, o kartais ne. Kai man patinka mano pasaulis ir as esu taikoje su juo, tai ir mano akys rodo, kad aplinkui yra sviesu, gera, zmones grazus ir nuostabus, ir nesvarbu visai ar diena ukanota, ar lyja kaip is kibiro. Bet, kai mano pasaulyje vyksta sumaistis, as nematau nieko grazaus aplinkui. Viskas s....., viskas ... .

      Kartais jauciu, kad as turiu atverti kazkokias slaptas dureles, kaip Alisa Stebuklu salyje. Ji rado ir atidare mazas dureles bei atsidure nuostabiame, stebuklingame pasaulyje, kuris gal ir buvo siek tiek kvailas, siek tiek keistas, bet  idomus. Anksciau  savo viduje jauciau, kad gyvenu ne savo gyvenima, o kazkieno kito arba jauciausi kaip paukstis, kuris sedi auksiniame, graziame narvelyje ir mato, koks yra grazus pasaulis uz narvelio virbu. Tas pasaulis buvo pilnas ivykiu, pilnas judejimo, bet negalejau issiverzti is to auksinio narvelio, negalejau pasiekti to, ko man truko. O ko man truko? Pati nezinau. Nesusivokiau...

      Vidumi jauciu, kad pasprukau is to narvelio, bet ar radau tai ko man truko? O gal as gyvenu DABAR SAVO GYVENIMA, kuri maciau ir kurio pasiekti negalejau? Gal anksciau gyvenau kazkokio kito zmogaus pasaulyje, apribotame auksiniu narvelio virbu? Ir gyvenau labai ilgai, kad net pamirsau, kad as esu as, o ne tas kitas, kuris gyveno kazkieno gyvenima arba gyvenimus. Tada jauciausi labai blogai...Dabar as pakeiciau gyvenimo salygas. Pakeiciau savo gyvenimo buda, susitaikiau su savimi. Dabar tik retkarciais mano pasaulyje vyksta sumaistis. Tik kartais. Ir as tuo dziaugiuosi. Dziaugiuosi, kad as pakeiciau savo egzistencija  i geraja puse. Nesitikiu, kad pakeisiu ka nors daugiau. Gal taip ir nesuzinosiu, ko is tiesu man truko ir gal truksta dabar... Kaip tai vadinama? Man rodosi , kad gyvenimo misija . Taigi nezinau, kokia mano gyvenimo misija.          

      Ir vis delto noreciau pabuti kazkuo kitu, kad galeciau pajusti, kuo skiriasi mano pasaulis nuo to kito, svetimo, bet butu gera zinoti, kad tai yra laikina. Viena minutele arba tiek laiko, kaip mazas aguonos grudelis. Bet visam laikui  nenoreciau. As esu as. As grizau i save. As atejau i si pasauli buti savimi. Tik savimi. Ir aciu uz tai.

      Prirasiau ir primasciau visokiu cia nesamoniu. Siandien  mano pasaulis yra pilnas siu minciu. Skubu jas uzrasyti, nes veliau viskas uzsimirs. Galvosiu kitaip. Tai tiek...



Alex Grey "Wonder"



Alex Grey "Gaia"