Dienos nei siokios, nei tokios

         Nuo sv. Valentino dienos prasidejo dienos nei siokios, nei tokios. Vienu zodziu nekokios. Liudnos, su tam tikrom depresijos priemaisom. Cia kaip senas senas kompotas, uzkonservuotas pries daug metu. Tai tokio kompoto stiklaini kai atidarai, stiklainio dugne randi daug drumzliu ir dar neaisku ko. Nezinau, kodel atejo toks nelabai smagus laikotarpis. Gal pripratau per daug ramiai gyventi, buti viskuo patenkinta, linksma ir gyvenimas nutare mane siek tiek papurtyti, pazadinti. Gal as kaip tas kompotas per ilgai buvau uzsikonservavusi ir susirinko per daug drumzliu, kurias reikia perkosti, kad vel viskas butu gerai.  Gal is tikro negerai gyventi be jokiu nuotykiu ar sukretimu. Tada tampi kaip koks robotas, kuriam visos dienos vienodos. O va, kai tave gyvenimas papurto, tu staiga atsibundi lyg is transo kokio ir pradedi dairytis, kas cia atsitiko. Pamatai, kad gyvenimas verda aplink tave, rodo visas savo puses- ir juodas, ir baltas, ir tokias siek tiek pilkas... Tai va, teko prisiminti, kad mano gyvenimas irgi turi savo spalvas ir jos nevisada buna vienodos.

       Taigi, pagyvenau baltom spalvom, reikia ir juodas pamatyti. Buvo visko iki sios dienos. Ir susipykti teko, ir zodziu kamuolius , prismaigstytus astriu adatu, teko nuryti. Neskanu, bet gerai, nes kartais reikia atkreipti demesi i savo isitikinimus, kad suprastum, ar jie yra teisingi ar ne. Va tokiom dienom staiga pamatai, kad tai, kas tau atrode, kad tu darai gerai, paaiskeja, kad visai tai negerai, o kaip tik  blogai. Ir tavo rupestis kitais, tiems kitiems pasirodo  visai nereikalingas ir net nemielas. Arba tai, ka tu nori pasakyti vienaip, aplinkiniai priima kitaip. Vienu zodziu gaunasi nei sis, nei tas. Kazkoks neaiskios kilmes mixas. Prisiminiau rusiska multika apie asiliuka, kuris ieskojo savo draugui mamos.  Asiliukas labai norejo jam padeti  ja susirasti. Siaip sau, is geros dusios. Isitikines buvo, kad tai yra gerai padeti kitiems is visos sirdies. Sutiko jis ir krokodila, ir dar kitokiu zveriu, bet visi jie gyveno savo gyvenimus  ir kiekvienas turejo savo gyvenimo spalvas. Jie tik sugebejo asiliuka apsaukti ir pasakyti, kad nesikistu i kitu reikalus... taigi situacija mano kazkiek panasi. Ka gi, gal tie krokodilai ir kiti gyvunai yra teisus. Nesikisk ten, kur nereikia, nes liksi tikru asilu.

       O siandien? Siandien diena buvo is viso kazkokia nesamone. Vaziavau ir nuvaziavau ne ten , kur reikia. Su navigatoriumi siaip taip radau adresa, pavelavau i pasimatyma visa valanda, negana to, pameciau masinos dokumentus. Teko ieskoti ir , aciu Dievui, radau. Nors cia pasiseke. Atgal vaziuoti namo navigatorius nenorejo padeti. Uzsispyre ir vedziojo mane uz nosies. Kaip miske, kai grybu ieskai. Vis ratu ir vis i ta pacia vieta. Siaubas kazkoks. Siaip taip radau kelia namo, nes jei buciau neradus, nesedeciau ir nerasyciau cia.

       Ir kaip man greiciau is to nesekmiu rato issokti? Nepatinka man voveres ar ziurkeno gyvenimas, kurie sukasi ir sukasi ratelyje, sukasi ir sukasi... o as noriu issokti is to rato. Nepatinka man nei tas ratas, nei  spalva, kurioje gyvenu siom dienom. Ko gero reikia kreiptis i mano patareja. Turiu knyga tokia, pavadinimu "Ismintingas pasaulis". Sios knygos autorius Aleksandras Svijasas. Dievas duotu tam zmogui sveikatos ir ilga gyvenima, kad daugiau knygu prirasytu, nes man jo kuriniai labai padeda. Toje knygoje randu daug atsakymu i iskylancius klausimus. Pasiimu as ja ir sakau: " na,mieloji, kuri tavo skyriu turiu paskaityti, kad suprasciau, ka turiu daryti, apie ka reiktu pamastyti" ir atverciu. Ir visada i tema.  Vakare skaitysiu. Matyt jau laikas. Gal knyga pades greiciau ta mano kompota isfiltruoti...

Alex Grey "Disappointed"



Alex Grey "Happiness"

       P.S.:  taip atrodo gyvenimo spalvos, kai zmogui ateina blogos arba geros dienos. Kiekvienas mes turime jas ir stai taip atrodome atitinkamose gyvenimo situacijose. Aura isduoda ir nuo to pabegti negalime, tik galime pabandyti paspalvinti savo auras sviesiomis mintimis, ramybe sirdyje ir sieloje... Negraziai atrodome nusimine. Bet kaip to isvengti? Tos juodos spalvos? O gal nereikia jos vengti, tik buti atsargiems, nes tamsoje lengva paklysti...

Laikas

       Laikas....
       Valandos, minutes, sekundes, sviesmeciai...
       Laikas neapciuopiamas, nepagaunamas, nesustabdomas. Laika gali tik matyti ir jausti. Pamatyti ji gali veidrodyje, zvelgdamas i savo atspindi jame. Gali matyti paziurejes i savo augancius vaikus. Arba susitikes labai labai ilgai nematytus pazistamus zmones kur nors gatveje. Laika jauti, kai lipi laiptais i trecia ar penkta auksta arba uzsedes ant dviracio. Tada laikas privercia pasiutiskai greitai plakti tavo sirdi, dusina tave ir virpina raumenis. Ir tu supranti, kad tavo laikas nesustabdomai bega pirmyn. Jis lasa ir, atsimuses i tavo gyvenima, istyksta i daugybe mazu purslu. Kiekvienas purslelis tai - diena, naktis, valanda, metai ....

        Laikas klastingas. Laikas negailestingas. Kai esame jauni, jis mus uzliuliuoja, suletina savo tekme. Tampa tartum guminis. Atsibundi ryte ir pradedi galvoti, kada gi bus sekanti diena. Atsventi  sv. Kaledas ir Naujuosius ir nori, kad kuo greiciau ateitu kitos sv. Kaledos. O laikas bega taip letai. Sutinki mylyma zmogu ir negali sulaukti kitos dienos, kito pasimatymo, nes laikas bega, kaip tycia, per daug letai. Sirdis spurda, kankina nerimastingos mintys... Visa tai laiko isdaigos. Jo begimas pradeda greiteti mums senstant. Tada prasideda atvirkstinis procesas. Atmerki akis ryte ir, nespejes kaip reikiant prabusti pamatai , kad jau vakaras. Atsventi sv. Kaledas ir Naujuosius ir vel kiti jau cia pat. Diena, naktis, diena, naktis ... ir vis greiciau ir greiciau. Bandai sustabdyti laiko begima, bet niekaip nepavyksta, tik pradedi mastyti, kad nespejai padaryti visu darbu, kurie yra svarbus tau, nes diena tapo per trumpa. Paziuri i veidrodi ir pamatai savo veida, kuri paliete negailestingi laiko pirstai. Kiekviena sekunde ir minute - raukslele, kiekviena diena ir metai- zilas plaukas ant galvos. Geriausiai laikas parodo save musu vaikuose. Jis tartum sako- ziurekit, koks as galingas, koks as nesustabdomas. Nespeji apsidairyti, o mazas kudikelis isauga i dideli, subrendusi zmogu. Ir tas isauges  kudikelis apdovanoja tave savo vaikais. Ziurek ir tu jau senele, mociute, apsupta anukeliu, veliau proanukiu.... .

        Zmones nori apgauti laika. Jie darosi plastines operacijas, dazo plaukus, rauksles pripildo botokso. Bet tai nepadeda. Kartais net juokingai atrodo, nes laiko juk negali apgauti. Jis gudresnis uz mus. Ir greitesnis. Jokios plastines operacijos jo nesustabdys, nes sensta ne tik isore, bet ir musu vidus. Geriau laiko neapgaudineti ir stengtis jo nestabdyti, o zengti su juo koja kojon. Laiko stabdymas netgi kenkia mums. Kartais zmones persistengia, kovodami su jo begimu. Jiems pavyksta ji sustabdyti, bet tik savo viduje ir nepastebi , kad isoreje laikas bega kaip beges. Tada tokie zmones atrodo jauni, grazus, bet viduje sukriose, pasene be laiko, nes buvo per daug uzsieme savimi ir nemate, kad tikrasis laikas bega ir bega pirmyn. Tai ir yra didziausia jo apgaule. Tik atrodo, kad ji pavyko sustabdyti, o is tiesu tai  zmones pradeda atsilikti nuo laiko, nespeja eiti su juo. Apie tokius zmones sakome- atsilike nuo laiko, pasene paziuros, sukriosusi siela, sustabareje mintys, nespeja eiti kartu su gyvenimo ritmu... O gyvenimo ritmas ir yra laikas. Geriau jau eiti kartu su laiku, sugerti viska, ka jis duoda - naujas zinias, naujas pazintis, naujus pojucius, isnaudoti kiekviena sansa, kiekviena proga, keisti save, bet ne laika... Tada jis tampa musu draugu ir mes su juo esame tarsi suokalbininkai, maistininkai, kovojantys uz jauna siela, sirdi ir mintis.
        Laikas sustoja tik vienu atveju. Kai mes isenam Anapilin. Bet jis sutoja tik mums, bet ne gyviesiems, kurie lieka toliau buti laiko  ikaitais.  Ar yra Anapilyje laikas? Ar laikas bega ir ten? Niekas, niekas nezino... Suzinosime teisybe tik tada, kai busime ten, kur viska valdo amzinybe.
        Kas ta AMZINYBE? Ar tai kita laiko israiska?



 Alex Grey "Nature of mind"

      

Su Sv. Valentino diena!

      Siandien yra vasario keturioliktoji. Ne paprasta diena, o ypatinga. Isimylejeliu ir visokiu kitokiu mylymu zmoniu diena. Anksciau Lietuvoje jos niekas nesvente, nes nezinojo kas tas sv. Valentinas, ir dar vadina save katalikais.  O uzsienyje zinojo, tik nezinau nuo kada.
      Pasidomejau sv. Valentinu internete. Geras dalykas tas internetas ir neblogesnis elektroniniu dienorasciu rasymas. Privercia praplesti akirati ir papildyti zinias. Gal net  mentaliteta sustiprinti. Suzinojau is kur sios dienos saknys dygsta. Viskas prasidejo nuo III musu amziaus senoves Romos imperijoje. Gyveno toks vyskupas- zmogus geros sirdies . Jo vardas buvo Valentinas. Tuometine Romos imperija buvo karinga salis. Mego ginklus, keliu dulkes, kraujo kvapa... Sitaip Roma platino savo kultura, kaip mara koki, per kancias ir mirti. Valde tuo metu Romos imperija toks nevidonas imperatorius Klaudijus II. Piktas dede buvo. Nemego jis isimylejeliu ir vestuviu. Nusprende, kad meile trukdo kariauti ir manau , kad jis buvo teisus. Meile ir zudynes - dvi priesingybes. Klaudijus norejo buti piktas, todel  pats nemylejo ir kitiems neleido. Na, cia mano nuomone, nes istoriniuose saltiniuose, kuriuos radau, apie jo nemeile neraso.  Taigi,  visada gyvenime taip buna, kad  atsiranda dvi puses salia viena kitos- blogoji ir geroji. Blogasis buvo dede Klaudijus (piktietis) ir gerasis dede Valentinas( gerietis). Visi zinojo, kad sis zmogus gina isimylejelius ir sutuokia juos slapta. Taip tyliai, kad imperatorius Klaudijus II ilgai nezinojo nieko, bet kai suzinojo , tai labai uzpyko. Sueme Valentina ir nubaude ji mirtimi. Butent vasario keturioliktaja.  Valentinas po mirties  buvo paskelbtas sventuoju. Cia panasiai kaip rezistentus apdovanodavo medaliais ir nukentejusiuju pensijom po mirties musu laikais. Atleiskit uz cinizma. Bet man taip atrodo. 
       Radau dar vienas saknis is kur ta svente galejo atsirasti. Tai irgi pradeda dygti is senoves Romos paprociu. Buvo tokia svente Luperkalija. Keistas pavadinimas. Kazkas kazka lupa ir kalijas dalina. Atsiprasau, cia vel mano ismintis. As, aisku, juokauju. Tos Luperkalijos buvo pavasario ir meiles svente. Taigi tos dienos atliko savadautoju vaidmeni, nes jaunuoliai ir merginos galejo susipazinti ir isimyleti vienas kita. Mat kitu laiku tai buvo draudziama. Jaunimas senoveje gyveno dorovingai. Ar tikrai? Kazin tai tiesa? Jei taip, tai tada liudna buvo. Ne taip kaip musu laikais. Eina merginos trumpais sijoneliais gatve , o vyrukai aplink stabeliais krinta, kaip malkos kokios. Arba vaikinai pravaziuoja, ne, ne pravaziuoja , o prasvilpia gatve masinoje su bumcikais ir merginos pacios po ratais puola. Va cia tai linksma. O tada buvo liudna.
       O dar radau parasyta, kad panasi svente buvo ir senoves lietuviu kulturoje. Tik tai vykdavo geguzes tryliktaja. Ir buvo si diena skirta senoves lietuviu meiles deivei Mildai. Na va , apsimelavo musu kartos lietuviai, kaip visada. Skelbe, kad labai dorovingi buvo, o, pasirodo, kad gal nelabai ir kad meiles svente tokia buvo. Ne Valentino, ne Luperkaliju, bet Mildos.
       Turiu pasiulyma. Galime svesti isimylejeliu diena ne tik vasario keturioliktaja, bet ir geguzes tryliktaja. Taip pagerbsime musu, lietuviu, tradicine meiles svente. Juk lietuviai save vadina patriotais, tad ir tokias sventes privalu atgaivinti. Grazi svente. As tik uz tai. Tokiu graziu svenciu musuose ne tiek jau daug. Tai puikus vaistas nuo surandejusiu, sukietejusiu, sustabarejusiu sirdziu sindromo. Ir sielai atgaiva. Stai ir viskas.

Danny Roberts"Lula girl blue eyes"
Lula matyt dar tik laukia savo Valentino ir liudnai ziuri ar nepamatys jo uz kokio kampo
(cia tik mano komentaras)

Danny Roberts"Couple hugging love"
O cia Valentina surado savo Valentina. Laiminga porele
(cia taip pat mano komentaras)



Autorius nezinomas. Tik aisku, kad nelabai sventas angelas pasiciupo mergele.
Angelai juk irgi myli. Kaip kitaip.
( cia taip pat mano zodis)

       
          Zmones! Mylekite vienas kita! Buciuokite ir glamonekite vienas kita! Juk meiles niekada nebuna per daug!  Myliu visus, o labiausiai savo vyra ... o sunu myliu kaip mama savo vaika. Ir atleiskite man uz nuotaika, kuri mane uzvalde, berasant sios dienos pamastymus. Kazkaip linksmai nusiteikusi esu ir todel pastabos mano linksmos. Siandien jau tokia nuotaikinga diena.

Atminties diena

  

     Daug nerasysiu. Tik noriu pasakyti, kad siandien sueina septyni metai, kai mano brolis isejo Anapilin. I sali is kurios niekas negrizta. Turiu ji savo prisiminimuose ir sapnuose. Ir sirdyje. Amzina ramybe tau, broli, ir lauk musu ateinanciu pas tave. Ikiukas.

Kodel as esu as?

       Kodel? Kodel as esu as? Ne pirma karta man iskyla sis buties klausimas. Is tikruju kodel as esu as? Kodel as neesu kas nors kitas? Kodel as neesu kitas zmogus? Kazin, kaip atrodytu man pasaulis bunant kitu zmogumi? Man kartais norisi pazvelgti i pasauli  kito asmens akimis. Nors trumpam. Kaip suzinoti, kaip as atrodau kitam zmogui? Noretusi, aisku, kad buciau grazi. O kuri moteris nenori buti grazi ir simpatiska? As kaip visos. Bet tas kazkas ar pasakys tau teisybe? Teisybe suzinoti gali tik budamas tuo kitu.

      Daznai prisimenu viena bendraklase, kuri kartais matydavo pasauli ne toki kaip visi. O gal ir ne kartais. Gal visada, tik tyledavo ir nepasakodavo kitiems. Manau ir dabar ji mato pasauli kitaip, o gal ir ne. Gal gyvenimo blaskoma isbarste visa savo keista pasauli po trupineli, po laseli. Dabar ji dailininke, bet ne visada turi laiko kurybai. Matyt, kai surenka kazkiek tu isbarstytu trupineliu, tai ir sukuria ka nors. Ir gaunasi jai visai neblogai. Gobelenai.  Taigi, dar tada, kai mes buvome bendraklases ir , kai as isgirdau, kad ji mato pasauli kitaip, pradejau mastyti kodel. Kodel jos pasaulis kitoks? Ir man buvo idomu, kaip jos pasaulyje gali buti medziai raudoni. Mano pasaulyje jie zali, o jos- raudoni. Gal todel ji ir dailininke. Noreciau pabuti ja nors minutelei ir pamatyti tuos raudonus medzius. 
      Kodel as neesu koks paukstis? Kaip man atrodytu paukstiskas pasaulis? Ziureciau i ji mazomis paukstiskomis akimis ir galvociau apie padarus, vaiksciojancius ilgomis kojomis ir mojancius beplunksniais sparnais, kuriuos naudoja ne skrydziui, o lesalo kimsimui. Ir stebeciausi, kodel tie padarai neskraido? Ar jie nenori pasaulio matyti is aukstai, ar jiems svetimas erdves ir laisvo skrydzio jausmas?
      Kodel as neesu kokia karaliene ar siaip koks turtuolis? Kaip jiems atrodo pasaulis? Ar jie zino, kad aplink juos yra daug nekaraliskai ir neturtuoliskai gyvenanciu? O jei zino, ar labai jiems tai rupi?

      Kodel? Kodel? Kodel? Galiu klausti saves daug kartu ir niekada nerasti atsakymo. As esu as. Kartais patenkinta savo pasauliu, o kartais ne. Kai man patinka mano pasaulis ir as esu taikoje su juo, tai ir mano akys rodo, kad aplinkui yra sviesu, gera, zmones grazus ir nuostabus, ir nesvarbu visai ar diena ukanota, ar lyja kaip is kibiro. Bet, kai mano pasaulyje vyksta sumaistis, as nematau nieko grazaus aplinkui. Viskas s....., viskas ... .

      Kartais jauciu, kad as turiu atverti kazkokias slaptas dureles, kaip Alisa Stebuklu salyje. Ji rado ir atidare mazas dureles bei atsidure nuostabiame, stebuklingame pasaulyje, kuris gal ir buvo siek tiek kvailas, siek tiek keistas, bet  idomus. Anksciau  savo viduje jauciau, kad gyvenu ne savo gyvenima, o kazkieno kito arba jauciausi kaip paukstis, kuris sedi auksiniame, graziame narvelyje ir mato, koks yra grazus pasaulis uz narvelio virbu. Tas pasaulis buvo pilnas ivykiu, pilnas judejimo, bet negalejau issiverzti is to auksinio narvelio, negalejau pasiekti to, ko man truko. O ko man truko? Pati nezinau. Nesusivokiau...

      Vidumi jauciu, kad pasprukau is to narvelio, bet ar radau tai ko man truko? O gal as gyvenu DABAR SAVO GYVENIMA, kuri maciau ir kurio pasiekti negalejau? Gal anksciau gyvenau kazkokio kito zmogaus pasaulyje, apribotame auksiniu narvelio virbu? Ir gyvenau labai ilgai, kad net pamirsau, kad as esu as, o ne tas kitas, kuris gyveno kazkieno gyvenima arba gyvenimus. Tada jauciausi labai blogai...Dabar as pakeiciau gyvenimo salygas. Pakeiciau savo gyvenimo buda, susitaikiau su savimi. Dabar tik retkarciais mano pasaulyje vyksta sumaistis. Tik kartais. Ir as tuo dziaugiuosi. Dziaugiuosi, kad as pakeiciau savo egzistencija  i geraja puse. Nesitikiu, kad pakeisiu ka nors daugiau. Gal taip ir nesuzinosiu, ko is tiesu man truko ir gal truksta dabar... Kaip tai vadinama? Man rodosi , kad gyvenimo misija . Taigi nezinau, kokia mano gyvenimo misija.          

      Ir vis delto noreciau pabuti kazkuo kitu, kad galeciau pajusti, kuo skiriasi mano pasaulis nuo to kito, svetimo, bet butu gera zinoti, kad tai yra laikina. Viena minutele arba tiek laiko, kaip mazas aguonos grudelis. Bet visam laikui  nenoreciau. As esu as. As grizau i save. As atejau i si pasauli buti savimi. Tik savimi. Ir aciu uz tai.

      Prirasiau ir primasciau visokiu cia nesamoniu. Siandien  mano pasaulis yra pilnas siu minciu. Skubu jas uzrasyti, nes veliau viskas uzsimirs. Galvosiu kitaip. Tai tiek...



Alex Grey "Wonder"



Alex Grey "Gaia"



Atostogos ir mano namai

      Vakar grizau namo. Nebuvau namuose truputi daugiau kaip dvi savaites ir negalejau niekaip isivaizduoti, kad taip pasiilgsiu savo namu.  Daugelis pasakytu, kad  namai ten, kur uzaugai ir praleidai savo vaikyste, paauglyste, jaunystes graziausius metus.... O , pasirodo, kad namai gali tapti tikraisiais namais nebutinai ten. Tavo namais gali tapti vieta, kur tu praleidai ne tiek jau daug laiko. Tavo namais gali tapti mazytis butelis, be ypatingu patogumu, su nutrintais, senais baldais ir po trumpo laiko. Na, pavyzdziui, po nepilnu dveju metu.. Taip atsitiko su manimi. Bet apie tai paskui.
      Kaip ir sakiau anksciau, as atostogavau Lietuvoje. Grizau, kad galeciau sudalyvauti mano mamos paminejime praejus metams po jos mirties, kad galeciau pamatyti savo teva ir sunu, kad galeciau susitikti su giminem, draugais, pazistamais ir buvusiais kolegomis. Per tas dvi savaites buvo ivairiu ivykiu ir apie juos noreciau papasakoti is eiles. Taigi:
      sausio 20diena - isvykau is Amsterdamo aerouosto. Skrydis buvo sklandus, tik su persedimu Rygos aerouoste. Tad kelione issitempe kaip gumine. Na ka padarysi. Tokie jau tie musu broliukai latviai. Siek tiek atbuliniai. Pirma Ryga, o paskui Kaunas. Kazkiek nelogiska, bet aciu latviams, kad parskraidino saugiai. Kai nusileidome, keleiviai plojo rankomis. Dziaugesi, kad gales kojomis paliesti zeme. Karmelavos aerouosto pastatas man pasirode labai mazytis. Kaip spuogelis ant skruosto. Bet vis delto labai mielas. Pasitiko mane  pats artimiausias ir mieliausias zmogus - mano sunus. Sirdis suspurdejo is dziaugsmo , kai ji pamaciau. Namo vaziavome autobusu nr.29. Namuose mane pasitiko tevas. Labai lauke manes. Sia diena buvo laimingi trys zmones- tevas, mano sunus ir as. Miegojau ne kaip. Lova buvo kieta ir siaip, matyt, aplinka ne ta. Pirma karta pajutau, kad tai ne mano namai ir jie tokiais niekada gal ir nebuvo.
      sausio 21diena - svarbiausias ivykis ta diena buvo mano kelione pas kirpeja. Kaip as laukiau sio momento! Apaugau karciais kaip liutas. Nekirpau plauku metus laiko. Tai galite isivaizduoti kaip as atrodziau! Brrrrrr...... man nuo pat mazens buvo ne tas pats kas darosi ant mano galvos. Matyt, is prigimties esu tikra moteris. Kirpeja mane kai pamate, tai liko be zado. Padave man sluota ir pasiule uzsedus ant jos keliauti tiesiai i Valpurgijos nakti. Neisizeidziau. Pati zinojau, kad sako tiesa. Bet po kirpimo jauciausi tikrai gerai. Smagu matyti, kaip tu pasikeiti  i geraja puse. Grizau namo is kirpejos laiminga. As vel esu as. Nakti blogai miegojau
      sausio 22d. -  susitikau su buvusia bendradarbe Virginija. Dirbome kartu labai ilgai, kol gyvenimo aplinkybes neisskyre musu. Pasedejome vienoje is Akropolio kaviniu. Isgereme kavos, suvalgeme deserto, pakalbejome apie gyvenimo ivykius... paskui nutareme nueiti pas dar viena buvusia kolege. Aplankeme ja namuose. Patinka man kartais padaryti zmonems staigmena. Vel pasedejome, isgereme kavos, kazko stipresnio, valgeme obuoliu pyraga. Buvo smagu. Tik namo grizti teko su iskviestu taksi. Mat Lietuvoje zmones niekur neina is namu tokiu laiku ir visuomeninis transportas jiems nereikalingas. Drausmingi tie lietuviai, nesivalkioja vakarais. Buvo bemiege naktis. Grauze kazkoks nerimas, nesaugumo jausmas.
      Sausio 23d. - atejo pirmi ir paskutiniai sveciai, kurie norejo mane pamatyti tevo namuose - teta ir mano krikstateviai. Smagus vakaras buvo. Pasedejome, paplepejome, apsidalinome dovanomis. Patinka man tokie vakareliai. Kai sveciai isejo , sunus ir as dar turejome laiko nukeliauti iki Akropolio. Mat arteja sunaus gimtadienis ir norejau jam kazka nupirkti dovanu. Nusipirko sportinius batelius. Tokius, kokiu norejo. Grizome namo laimingi. Nakti buvau kelis kartus prabudusi.
     sausio 24d. - praleidau sia diena smagiai tarp buvusiu kolegu. Atidirbau, taip sakant, beveik visa darbo diena. Buvo smagu sutikti zmones, su kuriais praleidau nemazai laiko. Tik nespejau apibegti visu, kuriuos norejau pamatyti. Kita karta juos tikrai aplankysiu
     sausio 25d. - jauciausi nekaip. Visa diena praleidau namuose.
     sausio 26d. - jauciausi blogiau nei vakar. Gulejau lovoje.
     sausio 27d. - jauciausi labai blogai. Zmones masiskai serga . Televizija pranesa nekokias zinias. Siauteja gripas, mirsta zmones. Viliuosi, kad as tik persalau. Vaistineje nusipirkau antibiotiku. Geriau kapsules ir kovojau su virusais. Kas ka nugales?
     sausio 28d. - vis dar blogai jauciausi. Rytoj mano mamos mirimo metines. Privalau pasveikti.
     sausio 29d. - atsikeliau beveik sveika. Issiruoseme visi i baznycia isklausyti misiu. Po to vaziavome aplankyti mamos kapuose. Uzdegeme zvakeles. Buvo nemazai zmoniu. Dziaugiausi, kad jie aplanke mano mama. Kapinese mateme tris stirnaites. Selmes! Atejo nuragauti svieziu geliu, padetu ant kapu. Ziemuze vercia jas taip sventvagiskai elgtis. Tiek to, tegul. Jos nori gyventi. As uz gyvybe.
     sausio 30d. - pusdieni praleidau namuose, nes dar nesijauciau visiskai sveika. Vis dar kosulys kankino. Susitikau su draugemis. Valgeme pica italiskame restorane. Pasiilgau skanios, geros, tikros picos.
     sausio 31d. - jauciausi pasveikusi. Nukeliavau aplankyti likusiu kolegu. Pamaciau visus, kuriuos norejau pamatyti. Savo pazada ivykdziau. Valio! Pakeliui uzsukau pas broliene Dalia. Myliu ja kaip sese. Buvau laiminga, ja aplankiusi.
     vasario 1d. - po blogai miegotu naktu si naktis buvo pirmoji, kada miegojau gerai. Bet prabudau ryte su mintimi, kad jau pasiilgau savo namu, kurie yra ten, svecioje salyje. Tvarkiau dokumentus, bet visa diena neapleido ilgesys.
     vasario 2d. - pasiilgau savo namu, kuriuos turiu toli... labai pasiilgau. Pasiilgau zmoniu, kurie yra ne tokie pikti kaip lietuviai, nukamuoti pesimistiniu minciu. Aplink vien tik negatyvas. Jei pamatai besisypsanti, patenkinta lietuvi, ziuri i ji kaip i stebukla ar kazkokia mazuma... Greiciau namo!
     vasario 3d. - noriu namooooooo! Vakare sventeme tetos gimtadieni. Prisisventeme kaip reikiant. Lietuviskai. Nebeturejau jegu ilgetis namu.
     vasario 4d. - kroviausi lagamina. Pagaliau jau atgal. Ruosiausi grizti i ten, kur yra mano tikrieji namai.
     vasario 5d. - anksti ryte pussesere nuveze mane i Karmelavos aerouosta. Isskridau i Ryga. Is Rygos pakilome pavelave 20 minuciu. Oro salygos buvo nekokios.  Amsterdame turejome nekoki nusileidima. Siautejo labai stiprus vejas ir lektuva mete kaip sapeli. Kai nusileidome, zmones neplojo. Matyt, kiekvienas galvojome, kad, aciu Dievui, nusileidome gyvi ir sveiki ir , kad tai ne pilotu nuopelnas. Apvaizda mus saugojo.  Pasitiko mane mano mylimas ir nuostabus zmogus - mano vyras. Stai kokia as turtinga- turiu du lobius- sunu ir vyra... As turtingiausia ir laimingiausia mama bei zmona pasaulyje! Ir dar as turiu savo namus su nutriususiais, senais baldais ir be ypatingu patogumu. Bet tai yra MANO namai, o visa kita nesvarbu.