Rytoj, kai as vaziuosiu traukiniu i Amsterdamo aerouosta nerimas vis dar graus mane, kaip koks kirminas obuoli. Viskas baigsis, kai sedesiu lektuve. As zinau save, gerai pazistu. Esu visai nebloga savo pazistama. Nerimas daznai mane grauzia tol, kol man neaiski ateitis. As nekalbu apie tolima ateiti, bet pacius artimiausius ivykius. Taip budavo ir mokykliniais laikais, ir studentavimo metais. Kol stovedavau koridoriuje prie duru ir laukdavau savo eiles egzamino laikymui, drebedavau kaip epuses lapas, bet, iejus i klase ar auditorija, viskas baigdavosi - nerimas isgaruodavo, baime dingdavo ir as drasiai laikydavau egzamina.
Tik negalvokite, kad as turiu skrydzio ar keliones baime. Patikekite - lektuvu as nebijau ir keliauti man patinka. Tik nepatinka keliones su kliutimis- visada kirba mintys, kad nepaveluociau, kad dokumentu ir pinigu nepamesciau... Nesamone aisku, bet as jau tokia.
Taigi keliauju namo pasisveciuoti. Nebuvau grizusi beveik metus. Iki pilnu metu liko keturios dienos. Pasiilgau pazistamu veidu, balsu, prisilietimu , draugiskai apsikabinant, kai jauti is tavo sielai artimu zmoniu kunu srovenant i tave ju energija, papildancia tave... Ji silta, sviesi ir maloni. Uzmerkiu akis ir isivaizduoju pirmo susitikimo akimirkas...
Keliauju netusciomis- su dovanomis ir man taip norisi kuo greiciau jas isdalinti ir suteikti draugams bei artimiesiems dziaugsma. Jau dabar jauciu, tos akimirkos salduma. Ir man visai nesvarbu patiks dovanos ar nepatiks. Man svarbiausia, kad jos is visos mano sirdies. O dovana - ne arklys, jai i dantis nepaziuresi.
PS:. apie energija.... pazadu, mano draugai ir artimieji, kad as savo energija jus irgi papildysiu, aisku, jei ji jums reikalinga, nes duoti savo jausmus ir sirdies siluma yra kur kas svarbiau, nei brangios ar pigios dovanos, nes jausmai yra tikri ir nedirbtini kaip tie negyvi daiktai. Dabar jau baigiau. Ikiukas. Myliu.
Geen opmerkingen:
Een reactie posten