Prabudau nuo garsu. Sniokste, lyg netoliese butu krioklys. Lietus dauze stoga, vejas svilpe medziu sakose.
Atsikeliau. Saltomis grindimis nuejau iki lango ir praskleidziau uzuolaidas. Gatves lempu sviesoje pamaciau, kaip blizganti ir zaizaruojanti lietaus uzdanga skrodzia juoda nakties tamsa.
Lyja...
Grizau atgal i savo jaukia ir silta lova. Atsiguliau ir mane apgaube islikusi siluma. Pasijutau, lyg buciau atsigulusi ant saules spinduliu isildyto debesies... Lengva ir gera.
Gulejau ir klausiau lietaus. Milijonai vandens lasu krito ir krito ant cerpiu stogo. Isiklausiau ir isgirdau lietaus muzika. Ji tai garsejo, tai slopo... kartu su lietumi susipyne begale kitu garsu: vejo sniokstimas plikose medziu sakose, skardiniu palangiu barskejimas... Lietaus muzika... Gamtos simfonija...
Si muzika grazino mane atgal i mano paauglyste, kai as su tevais gyvenau pas pussesere, jos namuose antrame aukste irengtose salkutese. Buvo nuostabus metas, nepakartojamas. Iki siolei as negaliu pamirsti. Kai lydavo as taip pat girdedavau, kaip skardini namo stoga barbendavo sidabriniai lietaus pirstai. Tada pasidarydavo nuostabiai jauku, lygiai kaip dabar.
Susisupau i apklota. Kaip man gera, kad lietaus simfonijos galiu klausytis namuose, siltoje ir jaukioje lovoje. Nuostabu.
Staiga topteli mintis apie zmones, kurie neturi namu. Kaip jiems skamba lietus, kai lediniai lietaus pirstai lenda uz apykakles ir vandens sroves vagoja ju nuo gyvenimo pavargusius veidus... Ar jie irgi girdi lietaus muzika?
Geen opmerkingen:
Een reactie posten