Gaila...

       Noreciau pakalbeti apie tai, ka mes, suauge praradome. O praradome , rodos, tokius mazus dalykus, kaip tikejimas stebuklais ir nuosirdus dziaugsmas paprastais dalykais. Ir abu sie jausmai yra tokie begaliniai mazi, kad net nepajutome , kada jie apleido mus. Gaila... labai gaila...
       Anksciau niekada nemasciau apie tai. Nezinau kodel. Gal todel, kad tai nebebuvo svarbu, o gal todel, kad praradus siuos paprastus dalykus sugrubo sirdis ir mintys... Kas gali pasakyti, paaiskinti? Ar gal as esu tokia viena vienintele visoje Zemeje, kuriai nerupejo kur dingo paprastas tikejimas ir nekaltas dziaugsmas.
       Prisiminiau visai neseniai patirta isgyvenima. Tai ivyko pirmaja Kaledu diena. Puikiai atsimenu, kad buvo gruodzio 25d. Buvau nuejusi i baznycia atiduoti pagarba Kudikeliui Jezui. Neesu kokia davatka, bet tikiu tuo, kad mums padeda ir moko gyventi kazkas is auksciau. Vieni tai vadina egregorais, kiti - likimu, bet dazniausiai- Dievu. Ir ta gruodzio 25d. as maciau stebukla. Visai paprasta, bet as ji atsimenu puikiai iki dabar. Atsimenu visas detales iki smulkmenos.
        Isejusi is baznycios, kuri yra miesto centre, isgirdau grojant orkestra. Muzikos garsai tiesiog traukte trauke nueiti iki jo ir paklausyti linksmu marsu ir Kalediniu melodiju. Pakeliui pamaciau du gatve einancius Kaledu Senelius. Grazus tokie, tikroviski. Kiekvienas salia saves turejo paspirtuka su labai dideliu priekiniu ratu. Idomiai atrode. Ir kiekvienas turejo prie paspirtuko vairo prikabinta krepsi su ivairiais gardumynais. Kaledu Seneliai is savo krepsiu dalino tuos saldumynus kiekvienam sutiktam vaikui . Maciau daug vaiku, kuriu akys buvo tokios israiskingos ir veidai tokie apstulbe, kad negalejai to nepastebeti. Vienu akyse atsispindejo baime, kitu -dziaugsmas, dar kitu- nuostaba... Buvo grazu ziureti, bet man tai neistrigo i atminti. Mano samone prieme tai kaip iprasta reiskini.
       Pagaliau priejau orkestra. Mane visada zavi grojantis orkestras mieste. Tada ore pakvimpa iskilmemis.
Grojo visai paprastas melodijas. Zmones tai sustodavo, tai praeidavo pro sali. Stovejau ir klausiau. Uzsiklausiau ir nepastebejau, kaip salia manes atsistojo senyva moteris su berniuku gal septyniu metu. Pamaciau kaip senele kazka pasnibzdejo berniukui i ausi. Berniukas nukreipe savo zvilgsni tolyn i gatve. Pazvelgiau ir as.  Pamaciau , kad Kaledu seneliai pamazu arteja prie musu. Berniuko akys pletesi ir pletesi pamazu... Kaledu Seneliai ejo artyn, o vaiko akys - platyn. Susidomejau, nes nei vieno vaiko nemaciau tokiom didelem ir ispustom is nuostabos akim. Ziurejau i jo akis ir supratau, kas jose spindi- tikejimas sumises su nuostaba ir noru, kad tik Seneliai nepraeitu pro sali. Ir jie nepraejo. Dave tam berniukui mazyti sokoladuka. Ir tada as pamaciau stebukla. Toki paprasta ir nekalta, kad mane sugraudino ir sukrete iki sielos gelmiu. Berniukas paeme ta sokoladuka kaip brangenybe, kaip daikta pagaminta is trapaus stiklo... Ir staiga i erdve is jo mazutes sirdeles issiverze toks didis dziaugsmas, toks begalinis ir toks nekaltas! Tai ir sukrete mane. Prisiminiau savo vaikyste, kad as irgi gaudavau is Senelio dovanu, bet , deja, neprisiminiau, ka as jausdavau tuo metu. Aisku, as irgi dziaugdavausi kaip tas berniukas, bet niekaip negalejau rasti atmintyje to jausmo.... Tuo metu, kai berniukas dziaugesi ir sokinejo, as bandziau atkurti panasu dziaugsmo ir tikejimo stebuklais jausma, bet niekaip nesugebejau. Man pasidare graudu. Graudu, kad praradau net prisiminimus kas budavo mano sirdyje gavus dovana is Kaledu senelio. Is mano sielos gelmiu issiverze asaros... siltos ir karcios.
     Sis ivykis priverte mane susimastyti apie tai, ka mes praradome suauge. Praradome rodos tokius nereiksmingus ir paprastus jausmus, kaip paprastas dziaugsmas paprastais dalykais ir tikejimas paprastais stebuklais... Paprastus ir kartu tokius reiksmingus ...O kada juos praradome, ar pajutome tai? Ir labai gaila, be galo gaila, kad mes nebemokame dziaugtis smulkmenomis, nebemokame daryti vienas kitam paprastu stebuklu, nebemokame buti nekaltais savo tikejime kaip  vaikai.
     Grizus namo ilgai masciau. Padariau isvada: mes privalome kuo ilgiau islaikyti tuos jausmus savo vaikuose, kad jie kuo ilgiau issaugotu savyje siuos be galo reiksmingus jausmus musu gyvenime - dziaugtis smulkmenomis ir tiketi stebuklais...