Nerimas, kelione, namai

      Siuo metu, kai rasau, jauciu kaip mane grauzia nerimas. Tai prasidejo ne siandien, o anksciau. Gal pries savaite. Ir tas nerimas vis stipreja ir stipreja, kaip koks gripas. Rytoj ko gero bus krize... nes as keliauju namo.
      Rytoj, kai as vaziuosiu traukiniu i Amsterdamo aerouosta nerimas vis dar graus mane, kaip koks kirminas obuoli. Viskas baigsis, kai sedesiu lektuve. As zinau save, gerai pazistu. Esu visai nebloga savo pazistama. Nerimas daznai mane grauzia tol, kol man neaiski ateitis. As nekalbu apie tolima ateiti, bet pacius artimiausius ivykius. Taip budavo ir mokykliniais laikais, ir studentavimo metais. Kol stovedavau koridoriuje prie duru ir laukdavau savo eiles egzamino laikymui, drebedavau kaip epuses lapas, bet, iejus i klase ar auditorija, viskas baigdavosi - nerimas isgaruodavo, baime dingdavo ir as drasiai laikydavau egzamina.
     Tik negalvokite, kad as turiu skrydzio ar keliones baime. Patikekite - lektuvu as nebijau ir keliauti man patinka. Tik nepatinka keliones su kliutimis- visada kirba mintys, kad nepaveluociau, kad dokumentu ir pinigu nepamesciau... Nesamone aisku, bet as jau tokia.
     Taigi keliauju namo pasisveciuoti. Nebuvau grizusi  beveik metus. Iki pilnu metu liko  keturios dienos. Pasiilgau pazistamu veidu, balsu, prisilietimu , draugiskai apsikabinant, kai jauti is tavo sielai artimu zmoniu kunu srovenant i tave ju energija, papildancia tave... Ji silta, sviesi ir maloni. Uzmerkiu akis ir isivaizduoju pirmo susitikimo akimirkas...
      Keliauju netusciomis- su dovanomis ir man taip norisi kuo greiciau jas isdalinti ir suteikti draugams bei artimiesiems dziaugsma. Jau dabar jauciu, tos akimirkos salduma. Ir man visai nesvarbu patiks dovanos ar nepatiks. Man svarbiausia, kad jos is visos mano sirdies. O dovana - ne arklys, jai i dantis nepaziuresi.

     Kraunu lagamina... tikiuosi, kad nesvers daugiau kaip  dvidesimt kilogramu. Stai dar viena priezastis nerimavimui...
    

 PS:. apie energija.... pazadu, mano draugai ir artimieji, kad as savo energija jus irgi papildysiu, aisku, jei ji jums reikalinga, nes duoti savo jausmus ir sirdies siluma yra kur kas svarbiau, nei brangios ar pigios dovanos, nes jausmai yra tikri ir nedirbtini kaip tie negyvi daiktai. Dabar jau baigiau. Ikiukas. Myliu.

Amzina slove!

         Salta lauke. Savaime suprantama, kad taip ir turi buti, juk ziema. Brrrr....nekenciu ziemos, nepatinka saltis ir dregme, nepatinka saltas vejas ir lietus.... Ziema geriausia buti namuose, kur jauku ir silta. Sedi sau prie lango ir ziuri kaip kitiems salta.... Vaziuoja zmones dviraciais, eina pesciomis ir visi tokie nelaimingi, susiguze. Gal tik vaikai dziaugiasi visais metu laikais, nes nepatinka jiems buti uzdarytiems. Vaikai kaip mazi pauksciukai geriau renkasi laisve, nesvarbu kokia ji bebutu - su dregme, salciu, sniegu ar saule.
        Sedziu prie lango. Man silta ir jauku. Zidinyje dega ugnis.... Aisku zidinys kurenamas ne malkomis, o dujomis. Gaila, kad ne malkomis. Man patinka tas ypatingas deganciu malku kvapas ir degancio medzio poskejimas. Tada yra dar jaukiau. Bet kai salta man gerai ir dujinis zidinys.
        Ziuriu i degancia ugni ir galvoje pradeda regztis mintis apie praeitus dalykus. Laaaaaabai tolimus. Prisiminiau, kas, pasak mitu, buvo pirmasis, kuris atnese ugni zmonems... Prisedau prie kompiuterio ir pradejau ieskoti. Atsiminiau dar is mokyklos laiku antikines literaturos pamokas. Pirmasis panaudojes ugni naudingai, berods, buvo Hefaistas. Kas jis? Nutariau paieskoti informacijos. Kazin ar as teisi? Pasitikrinsiu.

       Hefaistas, Hefaistas.... Va, stai viskas apie ji.... Taip, as teisi. Hefaistas buvo antikos dievu sunus, reiskia jis irgi buvo  dievas. Jo teveliais buvo Dzeusas ir Hera... Na, kuo gi uzsiiminejo tas Hefaistas? Kiekvienas antikos dievas turejo kazkokias pareigas ir profesija... Taigi Hefaistas buvo ugnies dievas, talentingiausias kalvis visoje Zemes istorijoje. Va, kaip pasirodo. Ir moteriske kartu su Pandoros skrynia zmonems sukure ir padovanojo tas pats Hefaistas. Mat kaip... nezinojau sito. Taigi pirmasis ugni kurste, saugojo ir naudojo geriems dalykams (o gal ir blogiems) Hefaistas. Tebunie paslovintas jis uz tai! Bet zmonems ugnies duoti pasirodo jis nenorejo. Turejo vargsai zmogeliai salti ir valgyti salta maista. Brrrrrr... Kaip gerai, kad as gyvenu siais laikais, nes butu man riesta.

       Prisiminiau dar ir toki Prometeja. Zinau, kad jis pavoge ugni is dievu ir isdalino ja Zemes zmonems.. Taip kalba mitas. Bet reikia pasitikrinti ar as neklystu. Taigi siek tiek informacijos apie ta drasuoli... Va cia tai tau.. nezinojau, kad Prometejas buvo irgi is dievu kiles. Galvojau, kad jis paprastas zmogelis. Bet pasirodo jis buvo vienas garsiausiu is titanu vaiku. Pasele tie titanai ir ju vaikai buvo. Maistininkai. Titaniuku teveliai nuverte nuo sosto savo teva Urana, o vienas titaniukas Prometejas pavoge ugni ir atidave ja zmonems. Aisku jis jau buvo suauges ir vagyste padare samoningai uz ka ir buvo nubaustas. Beje teveliai irgi buvo nubausti uz tai , kad labai jau trosko valdzios. Kaip danguje , taip ir Zemeje. Siais laikais mirtingieji irgi baudzia vieni kitus uz padarytus gerus ir negerus darbus. Kaip ir praeitais amziais.. taip buvo ir bus. O bausme paskirta Prometejui buvo labai ziauri. Jis buvo prikaltas prie Kaukazo kalnu uolos grandinemis, o kiekviena diena atskrides erelis lese jo kepenis. Ziauru. Prometejo kepenys per nakti ataugdavo, o sekancia diena vel erelis kapodavo ir taip be galo ilgai, kol kankini islaisvino Heraklis. Gerai buvo tam Prometejui. Jam kepenys ataugdavo. O mirtingieji? Negali gyventi be kepenu. Todel mes ir esam mirtingieji. Mums kepenys neatauga. Tai turetu zinoti piktnaudziaujantys alkoholiu ir alumi... bet siandien ne apie tai... Siandienine tema buvo ugnis, kuri mus sildo ir duoda silta maista, nors kartais nesa ir nelaimes, jei elgiames su ja nepagarbiai... Ja reikia gerbti, nes tai yra dievu dovana mums, mirtingiesiems. Tebunie amzina garbe Prometejui, atnesusiam ugni zmonems!

      Amzina slove mirtingiesiems sukurusiems dujinius zidinius!

      Tai tiek. Einu arciau zidinio megautis ugnies skleidziama siluma. Tik reikia buti atsargiai, kad kojos nenudegtu taip kaip nudege medinukui Pinokiui... Pazadu- busiu atsargi. Prisiekiu savo kojomis.

Stai taip atrode Hefaistas. Sio paveikslo autorius yra italu dailininkas Andrea Mantegna (1431-1506)

O cia Hefaistas (Vulkanas) pancioja Prometeja grandinemis. Sio kurinio autorius yra vokieciu dailininkas Dirck van Baburen (1595 -1624)

Gaila...

       Noreciau pakalbeti apie tai, ka mes, suauge praradome. O praradome , rodos, tokius mazus dalykus, kaip tikejimas stebuklais ir nuosirdus dziaugsmas paprastais dalykais. Ir abu sie jausmai yra tokie begaliniai mazi, kad net nepajutome , kada jie apleido mus. Gaila... labai gaila...
       Anksciau niekada nemasciau apie tai. Nezinau kodel. Gal todel, kad tai nebebuvo svarbu, o gal todel, kad praradus siuos paprastus dalykus sugrubo sirdis ir mintys... Kas gali pasakyti, paaiskinti? Ar gal as esu tokia viena vienintele visoje Zemeje, kuriai nerupejo kur dingo paprastas tikejimas ir nekaltas dziaugsmas.
       Prisiminiau visai neseniai patirta isgyvenima. Tai ivyko pirmaja Kaledu diena. Puikiai atsimenu, kad buvo gruodzio 25d. Buvau nuejusi i baznycia atiduoti pagarba Kudikeliui Jezui. Neesu kokia davatka, bet tikiu tuo, kad mums padeda ir moko gyventi kazkas is auksciau. Vieni tai vadina egregorais, kiti - likimu, bet dazniausiai- Dievu. Ir ta gruodzio 25d. as maciau stebukla. Visai paprasta, bet as ji atsimenu puikiai iki dabar. Atsimenu visas detales iki smulkmenos.
        Isejusi is baznycios, kuri yra miesto centre, isgirdau grojant orkestra. Muzikos garsai tiesiog traukte trauke nueiti iki jo ir paklausyti linksmu marsu ir Kalediniu melodiju. Pakeliui pamaciau du gatve einancius Kaledu Senelius. Grazus tokie, tikroviski. Kiekvienas salia saves turejo paspirtuka su labai dideliu priekiniu ratu. Idomiai atrode. Ir kiekvienas turejo prie paspirtuko vairo prikabinta krepsi su ivairiais gardumynais. Kaledu Seneliai is savo krepsiu dalino tuos saldumynus kiekvienam sutiktam vaikui . Maciau daug vaiku, kuriu akys buvo tokios israiskingos ir veidai tokie apstulbe, kad negalejai to nepastebeti. Vienu akyse atsispindejo baime, kitu -dziaugsmas, dar kitu- nuostaba... Buvo grazu ziureti, bet man tai neistrigo i atminti. Mano samone prieme tai kaip iprasta reiskini.
       Pagaliau priejau orkestra. Mane visada zavi grojantis orkestras mieste. Tada ore pakvimpa iskilmemis.
Grojo visai paprastas melodijas. Zmones tai sustodavo, tai praeidavo pro sali. Stovejau ir klausiau. Uzsiklausiau ir nepastebejau, kaip salia manes atsistojo senyva moteris su berniuku gal septyniu metu. Pamaciau kaip senele kazka pasnibzdejo berniukui i ausi. Berniukas nukreipe savo zvilgsni tolyn i gatve. Pazvelgiau ir as.  Pamaciau , kad Kaledu seneliai pamazu arteja prie musu. Berniuko akys pletesi ir pletesi pamazu... Kaledu Seneliai ejo artyn, o vaiko akys - platyn. Susidomejau, nes nei vieno vaiko nemaciau tokiom didelem ir ispustom is nuostabos akim. Ziurejau i jo akis ir supratau, kas jose spindi- tikejimas sumises su nuostaba ir noru, kad tik Seneliai nepraeitu pro sali. Ir jie nepraejo. Dave tam berniukui mazyti sokoladuka. Ir tada as pamaciau stebukla. Toki paprasta ir nekalta, kad mane sugraudino ir sukrete iki sielos gelmiu. Berniukas paeme ta sokoladuka kaip brangenybe, kaip daikta pagaminta is trapaus stiklo... Ir staiga i erdve is jo mazutes sirdeles issiverze toks didis dziaugsmas, toks begalinis ir toks nekaltas! Tai ir sukrete mane. Prisiminiau savo vaikyste, kad as irgi gaudavau is Senelio dovanu, bet , deja, neprisiminiau, ka as jausdavau tuo metu. Aisku, as irgi dziaugdavausi kaip tas berniukas, bet niekaip negalejau rasti atmintyje to jausmo.... Tuo metu, kai berniukas dziaugesi ir sokinejo, as bandziau atkurti panasu dziaugsmo ir tikejimo stebuklais jausma, bet niekaip nesugebejau. Man pasidare graudu. Graudu, kad praradau net prisiminimus kas budavo mano sirdyje gavus dovana is Kaledu senelio. Is mano sielos gelmiu issiverze asaros... siltos ir karcios.
     Sis ivykis priverte mane susimastyti apie tai, ka mes praradome suauge. Praradome rodos tokius nereiksmingus ir paprastus jausmus, kaip paprastas dziaugsmas paprastais dalykais ir tikejimas paprastais stebuklais... Paprastus ir kartu tokius reiksmingus ...O kada juos praradome, ar pajutome tai? Ir labai gaila, be galo gaila, kad mes nebemokame dziaugtis smulkmenomis, nebemokame daryti vienas kitam paprastu stebuklu, nebemokame buti nekaltais savo tikejime kaip  vaikai.
     Grizus namo ilgai masciau. Padariau isvada: mes privalome kuo ilgiau islaikyti tuos jausmus savo vaikuose, kad jie kuo ilgiau issaugotu savyje siuos be galo reiksmingus jausmus musu gyvenime - dziaugtis smulkmenomis ir tiketi stebuklais...

Siandien

   Siandien yra siandien.  Nezinau kas yra, bet si diena kazkokia isskirtine. Norisi padaryti ka nors atbulai.Va, kad ir toks dalykas pavyzdziui: siandien sauleta diena, salta, aisku, kaip ir priklauso ziemai, nesninga, net ir sniegu nekvepia is niekur- nei is dangaus, nei nuo zemes- bet norisi parasyti ka nors apie sniega. Kas cia man uzejo? Buna tokiu dienu manau ne tik man... keista...

   Galvojau, ka cia man apie ta sniega parasius. Pamazu pradejo regztis mintys, kauptis , rinktis, kol susirinko i toki nelabai dideli, bet snieginga sniego debesi. Ir is jo pasipyle zodziu snaiges... gal nelabai profesionalios, bet is debesio sirdies ir sielos

Krinta snaiges...

Sukas beprotiskam sokyje.

Sukas visas pasaulis apsvaiges.

Vejas drasko ta balta marska

Kol nustoja tartum  pavarges...

Staiga tampa ramu.

Snaiges krinta is leto

Ant grindinio, medziu saku...

Iseinu is namu.

Iseinu, kad pajusciau

Kaip jos krinta ant ranku, veido , plauku,

Kaip tirpsta letai, ritas veidu

Tartum asaros ristus is mano akiu...

Vel pusteli vejas...

Snaiges velei blaskos ir soka

Savo soki beprotiska

Ir jauciu, kad as soku ta soki su snaigem kartu

Ir tirpstu...

 

O STAI TAIP ATRODO SIOS GRAZUOLES PER ELEKTRONINI MIKROSKOPA

Na stai ir viskas. Pagaliau gal nurimsiu siandien... arba ne. Gal vel padarysiu ka nors atbulai. Siandien tokia atbuline diena. Tik dar nesugalvojau nieko. Lauksiu.

Lietaus muzika

    Naktis. Lyja.
    Prabudau nuo garsu. Sniokste, lyg netoliese butu krioklys. Lietus dauze stoga, vejas svilpe medziu sakose.
    Atsikeliau. Saltomis grindimis nuejau iki lango ir praskleidziau uzuolaidas. Gatves lempu sviesoje pamaciau, kaip blizganti ir zaizaruojanti lietaus uzdanga skrodzia juoda nakties tamsa.
    Lyja...
    Grizau atgal i savo jaukia ir silta lova. Atsiguliau ir mane apgaube islikusi siluma. Pasijutau, lyg buciau atsigulusi ant saules spinduliu isildyto debesies... Lengva ir gera.
    Gulejau ir klausiau lietaus. Milijonai vandens lasu krito ir krito ant cerpiu stogo. Isiklausiau ir isgirdau lietaus muzika. Ji tai garsejo, tai slopo... kartu su lietumi susipyne begale kitu garsu: vejo sniokstimas plikose medziu sakose, skardiniu palangiu barskejimas... Lietaus muzika... Gamtos simfonija...
    Si muzika grazino mane atgal i mano paauglyste, kai as su tevais gyvenau pas pussesere, jos namuose antrame aukste irengtose salkutese. Buvo nuostabus metas, nepakartojamas. Iki siolei as negaliu  pamirsti. Kai lydavo as taip pat girdedavau, kaip skardini namo stoga barbendavo sidabriniai lietaus pirstai. Tada pasidarydavo nuostabiai jauku, lygiai kaip dabar.
    Susisupau i apklota. Kaip man gera, kad lietaus simfonijos galiu klausytis namuose, siltoje ir jaukioje lovoje. Nuostabu.
    Staiga topteli mintis apie zmones, kurie neturi namu. Kaip jiems skamba lietus, kai lediniai lietaus pirstai lenda uz apykakles ir vandens sroves vagoja ju nuo gyvenimo pavargusius veidus...  Ar jie irgi girdi lietaus muzika?
   

   

Menas ir kepsniai

      Ruosiau siandien pietus. Negalvokite, kad noriu  pasigirti, esanti gera seimininke. Nei as gera, nei ka. Normali. Na, vyras , aisku giria mano gamintus valgius, bet ka as zinau. Gal giria uztai , kad neturi kur detis vargselis. Bet  man irgi skanu. Tai gal jis ne siaip giria, uz reikala. Bet as noriu pakalbeti ne apie tai.
      Beruosiant maista man toptelejo tokia mintis - kodel maisto ruosimo niekas nevertina kaip kurybos, kaip meno? Galvojate labai lengva sukurti ka nors naujo gomuriui pamaloninti. Nesinaudoju receptu knygomis, viska regiu savo fantazijose. Ar tai ne menas? Visi dailininkai pirmiausiai sukuria paveikslo vaizdini galvoje ir tik paskui perkelia tas fantazijas ant drobes. Ir as kuriu, tik savo fantazijas perkeliu i puodus ir keptuves          

    Paveikslai, kaip ir maistas, gali buti skanus ir nelabai skanus. I vienus kurinius paziurejus, norisi dar ir dar karta grizti prie ju, o kitus pamacius, nesupranti ko jiems truksta, o gal ko perdaug, o dar kitu tai nei is tolo nesinori matyti, nes labai jau neskaniai atrodo... oi, atsiprasau, ne meniskai atrodo. Taip ir su maistu - koki pagaminsi, toki ir valgysi. Ir, aisku, visi nori , kad butu skanu. O kas nenori matyti graziu paveikslu? Menas kaip ir maistas turi zmogui duoti peno, dziaugsmo ir pasitenkinimo.

    Prisiminiau toki dailininka  Dziuzepe Arcimboldo ( Giuseppe Arcimboldo). Labai idomus jo tapyti paveikslai. Gime jis 1527 m. liepos 11 d. , mire 1593 metais. Sukure begale idomiu paveikslu tam laikmeciui. Nezinau, ar dar buvo toks dailininkas, kuris kure tokius paveikslus kaip jis. Negirdejau ir nemaciau. Taip pat nezinau ar sis dailininkas mokejo skaniai gaminti maista, bet paveikslai jo tikrai skanus... oi, ir vel atsiprasau, grazus. Galvoju, kiek tas zmogus turejo fantazuoti, ziuredamas i vaisius ir darzoves, kad is ju galetu nutapyti zmogaus portreta.... Matyt, daug laiko praleido, befantazuodamas, bet rezultatai puikus. Puiku, kad is maisto produktu galima sukurti tikra sedevra. Tai yra vienas is daugelio jo paveikslu. Jo pavadinimas "Vortumnus (Vortumno)".
    Te nesmerkia manes meno zmones, kad sulyginau mena su kepsniais... Patinka man daile, tik ne bet kokia, o ta , kuri  duoda mano sielai peno... kaip ir geri kepsniai ar pyragaiciai pasotina mano skranduka. ir pamalonina mano gomuri... oi , atsiprasau ir vel ...
     

2012 gruodzio 21

      Keistas sios mano istorijos pavadinimas "2012 gruodzio 21d." ar ne? Tikrai keistas, bet as turiu tam paaiskinima.
       Taigi pradesiu nuo supazindinimo su labai gerai zinomu zmogumi gal ne visiems , bet daugumai. Tai -Miselis Nostradamas ( Michel Nostradamus). Jis buvo garsus gydytojas, astrologas, pranasas. Vienu zodziu plataus profilio specialistas. Genijus tais laikais, o gal net ir musu.
       Gime jis 1503m. gruodzio 14d.  San- Remi (Saint- Remy) mieste, Prancuzijoje. Ir mama, ir tetis buvo zydai- katalikai per prievarta. Na, laikai tokie buvo neramus tuometineje Prancuzijoje ir visoje Europoje.  Veike tokia organizacija Inkvizicija vadinama, na kiek panasi i KGB savo veikla, kuri gasdino, sodino i kalejimus ir degino ant lauzu zmones, netikincius Dievo zodziu. Norejai gyventi - turejai apsimesti geruliu.
Turejo sis naujagimis labai gera dede, mamos broli, kuris lauke kantriai, kada mazylis paaugs tiek, kad galima butu ji ismokyti sio bei to. Taigi, kai Miselis paaugo tiek, kad galejo suprasti mokslus, dede pradejo ji mokyti ivairiu dalyku- ir leistinu, ir neleistinu. Juk sakiau, kad tais laikais kai kurie zmones buvo neramus ir visur galejo iziureti raganavima. Moke tas dede  berniuka liaudies medicinos, astrologijos, alchemijos ir burimu. Bet jaunuoliui to buvo negana, mat, zingeidus jis buvo labai. Nusprende Miselis, budamas keturiolikos metu, kad gal jau jam laikas ir rimtesniu mokslu griebtis rimtesneje istaigoje. Nuvyko jis i Avinjona ir pradejo studijuoti retorika, filosofija ir gramatika, o budamas 22 baige dar ir Montpelje universiteta ir tampa gydytoju. Atidaro savo privatu versla. Ir sekesi gi zmogui, nors gal nelabai, nes tais laikais siautejo ne tik inkvizicija, bet ir maras. Baisi liga, labai baisi. Bet Nostradamas buvo drasus ir gerai atliko savo gydytojo pareiga - gydyti zmones. na gal ir numire kazkiek jo pacientu, bet ka gi padarysi, kad tokia jau ta liga mirtina.
       Gyveno jis viengungiskai, kol atsibodo nesti gyvenimo nasta vienam, ir tada jis vede. Jam buvo 31. Pagyvenes senis, kaip pasakytu musu jaunuoliai. Tris metus gyveno laimingai. Susigyveno su zmona du vaikucius, bet maras pasiglemze juos. Nesugebejo Miselis ju isgydyti, bet po to nutare atkersyti marui ir visa likusi gyvenima ieskojo vaistu siai ligai nugaleti, nusukti jai spranda taip sakant. Na, aisku inkvizicija jo nepaliko ramybeje, nes labai jau daug jis zinojo. Tad gydytojui teko slapstytis. Besislapstydamas dar karta vede, kad smagiau butu. Oho, gerai cia senukas suveike. Vede budamas 51 metu ir dar 6 vaiku susilauke, kurie , aciu Dievui, gyveno ilgai ir laimingai. Vertesi senukas tada ne tik gydymu , bet ir pranasystemis. Gerai uzdirbdavo zmogus. Turtingas buvo. Kaip ir siuolaikiniai pranasautojai. Profesija si pasirodo yra pelninga visais laikais.
     Mire Nostradamas 1566 metu liepos 2d. nakti , pries tai ispranasaves savo mirti.
     Taigi, tikriausiai idomu prie ko cia tas Nostradamas ir 2012 metu gruodzio 21d. Siandien kazkodel prisiminiau neseniai matyta dokumentini filma "Nostradamus. 2012". Jau rasiau, kad jis uzsiiminejo pranasystemis. Na, mate, kas bus ateityje. Sako, kad mate ir rugsejo 11d. ivykius Amerikoje. Net aprase juos savo saradose. Pasirodo, kad yra rasti slapti jo piesiniai paaiskinantys kai kurias jo saradas, centurijom vadinamas. Ir tuose piesiniuose pavaizduota apokalipse arba pasaulio pabaiga. O baigsis musu pasaulis 2012 metu gruodzio 21d. Tai patvirtina ir maju kalendorius. Na, cia as neaprasinesiu, pagal kokius zenklus nusprende sie zmones apie pasaulio pabaiga, nes patys galite paziureti filma.Ir suzinosite.
    O mane va neramina mintis. Galvoju: "ot velnias, nei Kaledu nesulauksime, ir net svieziu bulviu nesulauksime". Gaila aisku. Bulves as megstu, ypac keptas arba su sviestuku ir druskyte. Klausiu savo vyro "tu tiki, kad bus pasaulio pabaiga?"O jis ramiai man atsakö"ko tu pergyveni, vis tiek mes visi busim luzeriais, juk pasaulis tai visu. Mirsim visi kartu". Paziurejau as per langa ir. kaip tycia, tiek daug zmoniu ejo pro sali. Matyt is darbu visi namo skubejo. Pagalvojau: "va eina vienas luzeris, antras"... ai , ka cia beskaiciuosi. Ir man taip linksma pasidare nuo tos minties. Galvoju, pergyvenom ne viena Nostradamo ispranasauta apokalipse, gal net visas tris, bet vis dar gyvenam, pergyvensim gal ir sita, o jei kas visi mes esam luzeriai.... Juokinga.

    O olandu kalba vis tiek baigsiu studijuoti iki galo. Baigsiu studijas 2012 metu geguzes menesi. Jei kas, dar turesiu laiko pasidziaugti savo ziniomis.

Pirmosios naujuju dienos

     Patingejau vakar po fejerverku koncerto prisesti ir parasyti ka nors.. Na kaip svenciau, ka maciau, ar linksma buvo. Nebuvo nei linksma, nei liudna. Siaip, vidutiniskai. Fejerverkai buvo silpnoki, palyginus su pernyksciais metais. Matyt, zmones taip lauke siu Naujuju, kad neistvere sito kankinimo ir ispyskino visus fejerverkus anksciau, nei atejo tam laikas. Buvau isejusi pasivaikscioti i miesta, galvodama apie tai, kaip pasismaginsiu kartu su visais, stebedama besikeicianciu ziburiu festivali. Bet kur tau! Visur buvo akivaizdus kankyniu irodymai- saligatviai buvo aplipe spalvotais popiereliais po panaudotu sprogmenu ar, kaip ten jas liaudiskai ir paparastai vadina- bombioskiu. Niekas nenorejo man matant fejerverku daryti. Matyt tai yra paslaptis ir labai baisu. Paslampinejau gatvemis, sutikau keleta kankiniu ir grizau namolei.
    Grizau ir pagalvojau, kad nera to blogo , kas neiseitu i gera. Va , pavaikstinejau, grynu oru pakvepavau, o dabar isitaisysiu prie lango ir galesiu paziureti i fejerverkus, kaip per televizoriu. Ir nesmirdes, o bus tik grazu... Bet nusivyliau. Buvo grazu, bet ne taip , kaip pernai. Gaila, kad zmones siais metais pasirode tokie silpni. O gal ta paslaptingoji ekonomine krize sitaip paveike? Na tiek to. Cia ne apie tai.
    O siaip tai pirmosios naujuju metu dienos tikrai nuostabios. Sauleta, silta, jauku. Pamaciau, kad grizo didziosios zuvedros. Reiskia dideliu salciu jau nebebus. O gal as apsirikau? Gal cia buvo tos mazosios, tik gerai pavalge per sventinio valgymo maratona. Na, vistiek galvosiu, kad dideliu salciu jau nebebus.
    Kazin kada siais metais prades zydeti pirmieji narcizai? Pernai jau geltonavo vasario menesi, gal siais metais anksciau? Juk, kaip ne kaip, o globalinis atsilimas ateina.
    Na, siam tarpui tiek. Jei turesiu kokiu minciu siandien- parasysiu, nes kartais taip mintys pradeda kirbeti, kad turi arba issipasakoti arba issirasyti, jei turi dienorasti. Vat.