...eilini karta iskeliu sau klausima- kodel, na kodel zmones negali buti paprasciausiai laimingi? Siaip sau, be jokios priezasties? Laimingi, kad gali kvepuoti, laimingi, kad gali matyti gamtos grozi, laimingi, kad turi visus pojucius, emocijas, kad gali pergyventi ir jausti visa jausmu spektra? Paziuriu i gamtos nuskriaustuosius, kurie turetu keikti baisiais prakeiksmais gyvenima ir tuos, kurie paleido juos i si pasauli arba suluosino, bet matau tik, kad nelaimeliai kabinasi visomis savo gyvybes jegomis i ta gyvenima, kuris jiems suteikia daugiau skausmo ir nevilties, nei dziaugsmo. Kabinasi i gyvenima su dziaugsmu, su viltimi, su meile, nors dauguma sveikuju  galvoja, kad jie cia nereikalingi. Paziurekite i luosius be ranku- kokius meno sedevrus jie sukuria tapydami kojomis, aklieji kuria genialia muzika, bekojai, sededami vezimelyje randa jegu ir noro sokti, kurtieji, sugerdami muzikos garsu vibracijas sugeba girdeti muzika...O mes? Mes budami sveiki, esame nelaimingi. Nelaimingi, kad nesiseka taip kaip norime, kad planai griuva, nera pinigu, nera turtu. Pazvelkime i tu nelaiminguju laime buti reikalingiems ir kurti grozi. Zinoma, jiems irgi buna momentu, kai viskas sugriuva, nesiseka, bet jie vis tiek laimingi, nes mato sviesa. o mes taip ir trypiame patamsyje ieskodami nezinia kokios laimes . O laime yra visai cia pat, salia, tik reikia istiest ranka- tai meile, kantrybe, pats gyvenimas, sveikos rankos ir kojos, tik reikia eit pirmyn, kurti, ieskoti, brandinti... Niekas mums tos laimes neatnes ant lekstutes ir niekas jos nesukurs uz mus- tik mes patys, bet dazniausiai renkames lengviausia kelia- kaltinti vieni kitus , kad nesiseka, del sugriautu gyvenimu, kad .... Mylekime vieni kitus daugiau, padekime vieni kitiems sunkiu momentu- stai kur yra laime, o visa kita-uzgyvenama arba prarandama.

Pavasaris

Pavasaris atejo
Su pirmu medzio pumpuru,
Su gelsvu pienes ziedu,
Su zydynciais narcizais, tulpem
Ir zibuoklem,
Su gryztanciom namo zasim
Ir su zuvedromis
Kvatoklem.
Myliu tave, pavasari!
Myliu tave
Uz tavo obelu  ir vysniu sodus,
Kurie baltuoja
Ir balta ziedlapiuota migla
Skleidzia
Ir pasinerti joj kaip amzinybej
Kviecia.
Myliu , pavasari,as tavo
Svelniai zydra dangu
Ir baltus debesu laivus
Ir juoda, zvaigzdemis nuseta
Dangu nakti...
Pavasari! pavasari!
Gal tu galetum amziams
Pasilikti?


Rasa S.

apie miraza...

      Visa gyvenima mus lydi mirazai- musu norai ir svajones...Keliaudami per gyvenima patiriame daugybe jo etapu -buname istroske, kaip keliautojai dykuma, iklimpstame i zaliais maurais aptrauktus akivarus, pasiklystame nepraeinamoje girioje, skestame vandenyne... Kartais vieninteliu issigelbejimu lieka mirazas-musu svajone. Sekame, vejames kiekvienas savo svajone. Vieni paveja, susilieja su savo mirazu, patirdami dvasini malonuma, numaldydami savo troskuli. Kiti vejasi visa gyvenima patirdami tik nusivylimus, nes mirazas ,pasirodo, netikras. Vos palietus trapia svajone, ji subyra kaip smelio pilis. Kiekvienas mes trokstame patekti i savo mirazini roju, bet, deja, tai lemta ne visiems. Toks gyvenimas. Ziaurus, negailestingas, apgaulingas....

Apie geda ir garbe

  Ar buti silpnu yra geda,  o stipriu -garbe? As stengiuosi buti stipri, bet si garbe mane vargina. Kartais ateina gyvenime momentas, kad as mieliau pasirinkciau geda... Tokios silpnumo akimirkos prasiverzia asaromis is mano akiu. Daugeli tai erzina. Ypac vyrus. Bet man nei kiek ne geda savo asaru. Kazkur skaiciau, kad verkia butent tie , kurie yra stiprus savo dvasia, kuriu sirdyje yra daugiau meiles nei neapykantos. Kodel vyrai nekencia verkianciu moteru? Ar todel, kad jie, laikydamiesi kazkokiu nesamoningu vyrisku ambiciju, sprogsta is pavydo moterims, kad jos gali sau taip laisvai asaroti,sutikus savo gyvenimo kelyje sunkiai sprendziama problema? Nematau nieko blogo, jei vyrai irgi verkia. Zinoma verksmas verksmui nelygu. Aisku,jei jie asaros del nuluzusio nago ar atsiradusio zilo plauko, tai atrodys juokinga... nors , siais laikais, yra tokiu vyru, kurie yra moteriskesni uz moteris. Bet as ne apie tai, atsiprasau... As apie save ir savo stiprybe ir silpnuma. Nenorejau apkalbeti vyru. Gana daznai as bunu ju puseje. Pastebejau paradoksa- moterys- silpnoji lytis, bet jos yra zymiai stipresnes savo dvasia, o vyrai-stiprioji zmonijos puse, taciau jie daug silpnesni ir dvasiskai ir emociskai. Mes esam sukurti ne tam, kad gedintumes zmogisku emociju, mes sukurti tam, kad butume tokie kokie esam- rodydami savo tikruosius jausmus. tad, man norisi buti stipriai, bet leidzianciai sau buti silpnai.. todel kartais mieliau renkuosi geda, kad palengvinciau sunkia garbes nasta.