...eilini karta iskeliu sau klausima- kodel, na kodel zmones negali buti paprasciausiai laimingi? Siaip sau, be jokios priezasties? Laimingi, kad gali kvepuoti, laimingi, kad gali matyti gamtos grozi, laimingi, kad turi visus pojucius, emocijas, kad gali pergyventi ir jausti visa jausmu spektra? Paziuriu i gamtos nuskriaustuosius, kurie turetu keikti baisiais prakeiksmais gyvenima ir tuos, kurie paleido juos i si pasauli arba suluosino, bet matau tik, kad nelaimeliai kabinasi visomis savo gyvybes jegomis i ta gyvenima, kuris jiems suteikia daugiau skausmo ir nevilties, nei dziaugsmo. Kabinasi i gyvenima su dziaugsmu, su viltimi, su meile, nors dauguma sveikuju  galvoja, kad jie cia nereikalingi. Paziurekite i luosius be ranku- kokius meno sedevrus jie sukuria tapydami kojomis, aklieji kuria genialia muzika, bekojai, sededami vezimelyje randa jegu ir noro sokti, kurtieji, sugerdami muzikos garsu vibracijas sugeba girdeti muzika...O mes? Mes budami sveiki, esame nelaimingi. Nelaimingi, kad nesiseka taip kaip norime, kad planai griuva, nera pinigu, nera turtu. Pazvelkime i tu nelaiminguju laime buti reikalingiems ir kurti grozi. Zinoma, jiems irgi buna momentu, kai viskas sugriuva, nesiseka, bet jie vis tiek laimingi, nes mato sviesa. o mes taip ir trypiame patamsyje ieskodami nezinia kokios laimes . O laime yra visai cia pat, salia, tik reikia istiest ranka- tai meile, kantrybe, pats gyvenimas, sveikos rankos ir kojos, tik reikia eit pirmyn, kurti, ieskoti, brandinti... Niekas mums tos laimes neatnes ant lekstutes ir niekas jos nesukurs uz mus- tik mes patys, bet dazniausiai renkames lengviausia kelia- kaltinti vieni kitus , kad nesiseka, del sugriautu gyvenimu, kad .... Mylekime vieni kitus daugiau, padekime vieni kitiems sunkiu momentu- stai kur yra laime, o visa kita-uzgyvenama arba prarandama.