Pirmasis saltukas

        Pries savaite Nyderlanduose pirma karta pasalo. Ryte atsikelusi pazvelgiau pro langa ir pamaciau balute aptraukta ledu. Visa diena neistirpo ledas, nes balute buvo pavesineje puseje: namo seselis saugojo ja nuo saules spinduliu. "Na va", pagalvojau, "jau ziema cia pat". Pazvelgiau i kalendoriu ir jis man parode, kad jau lapkricio 16 diena. Liko rudeneliui zengti mazyti, tik puses menesio zingsneli, i ziema. O ziema jau pradejo galasti savo nagucius. Pasalde mus. O siandien pasalo kaip reikiant. Gerai, kad anksciau issiruosiau is namu iseiti, nes, ko gero, buciau i darba pavelavusi: teko gerokai pasidarbuoti gramdikliu, valant apsalusius masinos langus. Apskritai, ankstyvas saltis siais metais. Mastau dabar, kad lygtais pernai nebuvo salcio taip anksti. O gal pamirsau. Gal ir buvo. Bet tokiu ruku tikrai nebuvo. Galima sakyti vos ne savaite laiko mus supa tirstas rukas. Vaziuoji ir nieko nematai, kas priekyje darosi, nes priekyje tik baltas, tirstas rukas. Viena diena, vaziuojant, pagalvojau, kad gyvename kaip tie Styveno Kingo knygos "Rukas" herojai. Dar ir filma maciau pastatyta pagal sia knyga. Filmas vadinasi "Prazutingas rukas". Taigi, beliko tik laukti monstru pasirodymo... Cha cha cha...  Juokauju aisku. Netikiu as tokiais siaubais, bet pafantazuoti galima.
        Pfiuuu..... nepatinka man ziema. Nors tiek gerai, kad Nyderlanduose ziemos daug svelnesnes, nei Lietuvoje. Na, ka gi, reikia ruostis. Perkentesim. Ziema irgi turi savo nuostabiu dalyku. Paziuresime, ka ji paruose mums siais metais.