Buna gyvenime momentu, kai staiga visos tavo svajones, norai, mintys, dziaugsmai ir daugelis kitu dalyku, atrodo, jau beveik pasiekus Visko Issipildymo kalno virsune, akmeniu pradeda ristis zemyn. Ritasi , ritasi , igauna vis didesni pagreiti, o tu stovi be zado ir ziuri i ta beprotiska ritimasi zemyn, i bedugne... Stovi ir nieko negali padaryti, nes neesi greitesnis ir negali sustabdyti to ritimosi. Tik uzmerki stipriai akis ir bandai dar kazka isivaizduoti - kad sustabdai, sulaikai ... . Bet atsimerkes pamatai, kad tavo sulipdytas, isnesiotas svajoniu ir noru akmuo nusirito, kad svajoniu pilis suduzo, o tavo norai ir mintys , kaip muilo burbulai, kildami i ora, sprogineja, kol nieko nebelieka. Tada pajauti tustuma. Jauti, kad tuscia sieloje, mintyse, sirdyje. Viskas. Nieko nebeliko. Baisiausias dalykas jausti sielos ir minciu vaakuuma. Tada labai skauda. Labai, labai. Skauda galvoti, skauda jausti aplinkini pasauli... . Po kiek laiko susivoki, kad, gal dar galima kazka rasti tose tavo svajoniu duzenose. Na kazka... Gal vilties maza trupineli, kuri vel galetum pradeti risti pamazu link Svajoniu ir Noru kalno virsunes. Jei dar randi - apsidziaugi ir pradedi galvoti, kad dar ne viskas prarasta, kad vel galima gyventi ir kurti naujus svajoniu piliu projektus. Ir vel , kaip tas Sizifas, pradedi savo kelione aukstyn, vis aukstyn... Vilties trupinelis pradeda apaugti naujomis svajonemis, norais, mintimis, dziaugsmais, kol pavirsta i dideli akmeni. Ir niekada nezinai ar pavyks pagaliau pasiekti ta kalno virsune ir su baime galvoji, kad vel bus tas pats ja pasiekus, o labiausiai bijai tustumos ir minties, kad gali nebelikti vilties naujai pradziai... .
 |
Geen opmerkingen:
Een reactie posten