Negaliu... . Turiu issilieti, issipasakoti, tik nezinau ka. Mintys sukasi, soka mano galvoje. Bandau jas sulaikyti, apmaldyti. Ziuriu pro langa i medi, kurio zalios sakos soka i takta vejui. Lapai mirga, blizga sauleje skleisdami sodria zaluma, vis dar kvepiancia vasara... . Bet mano mintys vis grazina mane atgal. Jos lyg rudenio lapai, tokie suvyte, rudai pilki, sukasi mano galvoje tarsi vejo sukeltame verpete. Nespeju ju sekti. Jos sukasi taip greit, kad negaliu aiskiai suprasti, suvokti ju, tik zinau, kad jos skaudina ir gelia mane tarsi rudenio vapsvos. Jos varo mane i nevilti, i ta juoda bedugne tustuma... .
Bandau sekti vandens mirguliavima, kuri matau pro kambario langa. Vanduo raibuliuoja, raukslejasi... Vejas pasiausia mazas bangeles, kurios pasklinda ir keicia vandens pavirsiu. Amzinas judejimas. Kaip tos mano mintys. Ir vel... . Ir vel as griztu prie to paties, prie neramiu mano minciu... .
Gana. Gana save skaudinti...
Geen opmerkingen:
Een reactie posten