Atsigaunu... pagaliau

       As pagaliau vel pradedu atgauti vidine ramybe. Aisku, vis dar pasitaiko sio bei to nesmagaus, bet visa tai niekai. Praeis. Nuotaika tokia, kad viskas kas negera buvo ir kas yra nemalonu dabar, atrodo kaip mazos smulkmenos ir nesusipratimai.
      Nezinau kas man padejo atgauti vidine pusiausvyra: muzika, skaitymas ar nuostabus oras? Matyt viskas kartu. Si terapija pasiteisino vel, kaip visada. Muzika, knygos ir saule yra geriausi vaistai nuo depresijos. Na, aisku, gal jau nusibosta ir saves gaileti, nes dienomis, kai nera nuotaikos ir grauzia liudesys, visada prasideda saves gailejimo sindromas. Taip yra man. Nezinau ar kiti patiria ta pati. Kas geriausiai gali tave suprasti? Tik tu pats. Kas randa graziausius paguodos zodzius tau? Tik tu pats. Kas labiausiai gali grauzti tave? Tik tu pats.... Pats sau esi seimininkas. Ne tik kunui, bet ir vidinei busenai. Viskas priklauso nuo taves pacio ir, aisku,  pagalbiniu priemoniu, kurios laaaaabai padeda. Pavyzdziui muzika arba geras, raminantis draugo, sielai artimo zmogaus zodis arba tylejimas. Tyla kartais irgi guodzia ir ramina. Nebutina, kad tau pritartu ar nepritartu, svarbu, kad isklausytu. Dziaugiuosi, kad turiu tokiu zmoniu, tik labai noriu ju atsiprasyti, kad kartais yra priversti kapstytis mano purvyne. Zinau, kad tai yra nesmagu ir nemalonu, nes tenka ir man pabuti guodeju arba klausovu -  is tikro kartais yra sunku ka nors pasakyti ar rasti tinkamus paguodos zodzius. Tada geriau patyleti, bet atidziai isklausyti.
     Kai nuotaika gera, matau daug graziu dalyku aplinkui: saule, geles, besisypsancius zmones... Tada net dargana atrodo visai jau ne tokia niuri. O pastarosios trys ar keturios dienos tikrai nuostabios- saule sviecia kiaura diena, virs galvos zydras pavasariskas dangus pasipuoses baltu debeseliu virtinem, zylutes ciulba savo pavasarine giesmele, zydi krokai, puosdami zalias pieveles violetiniais ir geltonais ziedeliais, skleidzia ryskiai geltonas ziedu karunas narcizai... Gerumelis. I mano siela grizta pavasaris.

P.S.:    O taip va linksminasi zmones, kai ju nuotaika gera. Moka gi jie is smulkmenu ir nesamoniu dziaugsma pasidaryti. Daug smagiau linksmintis, nei buti surugusiam, kaip triju dienu pienas. Bet ne visada taip pavyksta. O gal ir nereikia , kad pavyktu? Nes, jei busi visada geros nuotaikos, nezinosi, kaip yra gera po saves gailejimo ir grauzimo sindromo vel grizti i pilna smagumu pasauli. Tam mes ir esam zmones, kad turetume emocinga gyvenima. Taip ivairiau ir idomiau.