dinsdag 22 maart 2011

Mano draugai ir meile

        Grazu... . Man labai grazu matyti isimylejelius, o ypac, jei jie yra tavo pazistami. Tada dar maloniau, nes dziaugiesi, kad jie yra laimingi. Bet nuo pradzios.
        Kai atvaziavau i Olandija ir apsigyvenau Leideno mieste, galvojau, kad nezinia kada susirasiu draugu. Neesu labai draugoviska, bet vistiek kartais norisi su kuo nors pabendrauti, i kavine nueiti ar siaip paslankioti. Pirmomis savaitemis ir menesiais nepavyko susidraugauti su niekuo, bet gal ir nesistengiau labai. Adaptavimosi procesas vyko. Bet veliau pastebejau, kad ties mano namu, kuriame gyvenu, ir tiesiai po mano langais renkasi grupele personu. Stebejau juos, ziurejau ka veikia. Pradzioje nelabai man  jie patiko. Zinot patys, kad kai tik grupe, taip ir bendravimo problemos tuoj atsiranda. Tai apsipesa, tai kaip reikiant vienas kitam i skudurus duoda - lyderiu visada atsiranda. Ir naktimis ar veliais vakarais kartais jau per daug triuksminigi. Stebejausi,  kaip musu kaimynai pakencia, nes mazu vaiku turi, kuriems reikalinga ramybe. Ilgainiui  ta grupele draugu pradejo mane  dominti. Sumasciau, kad gal ir as galiu su  jais kartu, tik niekaip nesugalvojau, koki buda surasti, kad mane priimtu ar bent neignoruotu.  Nutariau, kad pradesiu nuo vaisiu. Viena diena isdrysau iseiti laukan pasiemusi pyrago (turejau siek tiek, nors truputi padziuves, bet skanus). Kai pradejau artintis prie ju, pajutau ismeigtus i mane zvilgsnius. Isivaizduokite, kaip yra nejauku, kai i tave ziuri dvidesimt  personu ir dvidesimt poru akiu (keturiasdesimt  akiu). Paskui kilo sujudimas. Bet nieko, prieme. Kiti net labai draugiskai. Apsidziaugiau, kad neatstume. Pabuvau su jais trumpai. Susipazinome. Vienas man labai patiko. Tokio zydrumo akiu dar neteko matyti. O siaip tai visi rudaakiai ar gelsvaakiai, nezinau net kaip spalva nusakyti. O dar vienas man parode ka moka. Isdarinejo tokius triukus! Aisku, man buvo labai juokinga . Isivaizduokite storuli, kuris bando sokineti virsun ir stengiasi nugaleti zemes trauka. As jam net pravarde daviau- Cirkininkas.
       Po to nelabai daznai, bet retkarciais vis iseidavau pabendrauti su jais. Ir va pernai, pavasari, pastebejau, kad du yra tokie labiau atsiskyre nuo grupes draugu. Galvojau susipyko, bet, pasirodo, meile cia kalta. Taigi isimylejo vienas i kita! O netrukus pamaciau, kad ir vaikeli turi. Stai ir va. Draugavo, draugavo ir pridraugavo. Bet man grazu. Ir grazu ziureti kaip seima bendrauja: visur tryse, visur kartu, ir vaikeli savo taip priziurejo, kad net stebetina. Na grupe draugu sumazejo, bet neisiskyre suvisam. Kartais ir isimylejeliai prie ju prisijungdavo.     
         O si pavasari pastebejau, kad grupe visai subyrejo. Kartais susirenka, bet ne visi ir vis po du, vis po du. Ka gi, pavasario galia stipri. Ji valdo musu visu jausmus. Pradeda selti hormonu audros, viskas auga, medziai krauna pumpurus, zydi geles, saule linksmai sviecia.... Ir pakvimpa meile. As irgi isimylejau pavasari. Na ziuresiu, kas bus toliau. Manau, kad greitai grupe pasipildys naujais nariais. Kiek suprantu sie metai bus mazyliu metai. O pernykstis mazylis jau isaugo ir nebegaliu jo atskirti nuo tevu, bet vis dar matau ju trijule. Istikimi vienas kitam. Triuksmauja grupiokai dar labiau, kai susirenka. Ko gero teisybe porina posakis, kad zasys isgelbejo Roma... savo gagenimu . Aisku , cia , mano mieste, jos nieko negelbeja, bet triuksmauja kaip reikiant. Bet as nepykstu. Man tai sukelia sypsena. Myliu as savo dvidesimt viena draugeli.. Taip taip dvidesimt viena. As nesuklydau, nes tas vaikelis pernykstis ir yra dvidesimt pirmas.
       Taigi stai tokie mano pirmieji draugai.


maandag 21 maart 2011

Zmones is ateities

      Visada galvojau, kad galimybe persikraustyti is ateities i praeiti ir atvirksciai yra tik fantastu ir pasaku megeju triukai. Pasirodo ne. Gyveni zmogus ir nezinai, kokie stebuklai darosi aplink tave ir musu planetoje. Sutikau tokiu zmoniu is ateities ir net sekmingai su jais bendrauju. Pradzioje sunku patiketi, paskui pasidaro linksma, o dar paskui pripranti ir nebekreipi demesio. 
      Yra musu Zemeje vieta, kur gyvena zmones is ateities. Gyvena ramiai, kaip ir mes. Turi savu problemu, kurias ir issprendzia savaip. Nezinau kaip tai padaro, nes dar nesigilinau. Paprasti, simpatiski zmones. Sako, kad musu laikais geriau, nei ateityje. O atvyke jie yra is 2500 -uju metu . Taigi mums iki ju dar beveik penki simtai  metu. Bet svarbiausia, kad mes is savo 2011- uju galime laisvai nuvykti i ateiti pas juos. Nieko cia nera sudetingo, tik, kaip visada, reikia tureti siek tiek santaupu siai kelionei.
      Netikit? Be reikalo. Pasakiau tikra tiesa. Cia kaip toj dainoj..."dievaz nemeluoju- teisybe gryna. Tai gali patvirtint vaikai ir zmona..." Na, zmonos as neturiu, nes pati atlieku sia role, vaikai gal ir galetu patvirtinti, jei butu salia... Salia yra tik mano vyras. Manau, kad jis patvirtintu. Patikekit. Tikrai nemeluoju. Ranka ant sirdies galiu uzdeti. Persizegnoti ar ... nezinau dar kaip galeciau prisiekti.
     Viskas. As pasakiau. Hau.
Stai taip atrodo ta salis is ateities

O cia medziai, kurie auga ten. Kazin pas mus irgi tokie pasidarys po penkiu simtu metu ?

Ir bananai nepasikeite...

Aciu Dievui, gamta ir jos grozis dar neisnaikinta

Ir po penkiu simtu metu bezdzione yra bezdzione... Jokio progreso

O taip ateities zmones uzdirba pinigus. Griztame i naturalizacija

O tokiai dievybei jie meldziasi. Matyt darbo liaudies atstove
Tai mazoji ateities gyventoja. Jei galetu prabilti, tai patvirtintu, kad as ,dievaz, nemeluoju
O stai cia yra zemelapis , kur galima nukeliauti i ateiti, o paskui atgalios, namolei. Tos paslaptingos vietos pavadinimas Tailandas


donderdag 17 maart 2011

Dantu skausmas, pinigai ir priesaika

           Viduramziais zmones, nepatikusius valdziai ar apsauktus eretikais , sodindavo i kalejimus ir ten kankindavo visokiais ziauriais budais. Siais laikais inkvizicijos ir budeliu vaidmeni atlieka gydytojai.  Jie, gydydami naudoja visokius budus, kad galetu isgauti is zmoniu informacija apie tai, kiek jie turi pinigu arba ar uzmokes uz gydyma draudimas. Vienas tokiu ziauriausiu budu yra dantu skausmas. Jei tu ateini pas gydytoja ir sakai, kad tau skauda danti, jis pirma nori suzinoti ar tu galesi susimoketi: jei galesi - gydys, jei ne - kankinkis toliau. Kai kalba eina apie pinigus, zmogiskumui ir gydytojo priesaikai nebelieka vietos. Hipokrato priesaika sako, kad gydytojas turi numalsinti ligonio kancias. Bet kur tau. Jei is ligonio neisgauna jokios informacijos apie mokuma, o ligonis yra labai ikyrus, nes jam skauda, tai tada suteikia labai trumpa paslauga: israuna danti ir tu sveikas! Bet pries tai kankina auka daugiau kaip savaite. Aisku, kancia nugaleta, bet zmogus neteko danties. O tai kaip tada chirurgai? Jei operuojamasis neturi kaip susimoketi ar nesusimokejo pinigu is anksto, tai tada ka? Chirurgas ji papjauna? Ir kancia dingo, ir ligonio atsikrate. Tai va taip. Tokios tokeles. Inkvizicija neisnyko net iki musu laiku, tik ji igavo kita pavadinima. Tapo reketine inkvizicija.
         


      Baigiu. Nebeturiu ka pridurti. Issiburbuliavau ir tiek. Pasidare lengviau.
         

maandag 14 maart 2011

Nakties kosmaras

        Pastarosios naktys man labai neramios. Sapnai mane nunesa i pilna neramumu gyvenima. Vis kazka gelbeju: tai skestancius , tai prasmengancius i duobes pilnas zemiu. Paskui matau geliu puokstes, geles vazoneliuose.  Matau masinu avarijas, kai jos dauzosi viena i kita... Bet viskas gal butu nieko, jei nesusimaisytu  i viena  kruva. Labiausiai mane kankina sapnai be jokios logikos. Kai prabundi, jauti tik kazkoki sloguti, kuris neapleidzia visa diena.
        Praeita naktis buvo baisiausia. Nezinau, kur buvo nukeliaves mano astralinis kunas sapno metu, bet tai buvo tikrai viena is nemaloniausiu vietu. Atsiduriau kazkokiu tamsiu kambariu labirinte ir visuose juose jauciau blogi. Labai norejau gerti ir zinojau, kad visuose tuose kambariuose as galiu numalsinti troskuli, bet kazkoks vidinis balsas man draude  i juos visus eiti. Nuo uzdarytu duru dvelke saltis ir baime. Troskulys mane visai nukankino ir as issirinkau viena kambari, kuris  maziausiai skleide baime . Iejau i ji ir pabandziau rasti sviesos junginkli iprastoje vietoje, bet neradau. Maciau, kad naktine lempa stovi ant spinteles kambario gilumoje, o salia stovi stikline gerimo. Zengiau keleta zingsniu ju linkui ir staiga pajutau salia dideli blogi. Nemaciau kas tai buvo, bet buvo baisu. Zveriska baime. Kazkas pradejo mane tempti uz plauku ir jauciau, kad nori mane nuvilkti ten, is kur niekas negrizta. As pradejau priesintis ir klykti. Visa tai man gavosi kaip suletintame filme. Bandziau sauktis pagalbos, kiek nesa jegos, bet tai buvo taip sunku padaryti! Burna buvo tarsi uzklijuota, judesiai labai leti. Pagaliau pavyko garsiai susukti ir as prabudau. Prabudau, nes mane prizadino mano pacios balsas. Matyt saukiau gana garsiai, kad net mano vyras atbego is kito kambario paziureti kas man atsitiko... Taigi va tokiu sapnu karalysteje kartais as bunu. Dziaugiuosi, kad ne taip daznai, nes bijociau eiti miegoti, o sapnuoju kiekviena nakti ir dar spalvotai.  Nezinau su kuo susije yra tie mano neramus pastaruju naktu sapnai, bet gal tai turi rysi su ivykiais Japonijoje? Vis delto mes esame gamtos vaikai ir tuo paciu esame susije su Zemes energija. Gal negatyvi Zemes energija sitaip mane veikia? Pyksta musu planeta ant zmoniu ir turi uz ka. Patys viska zinome, bet elgiames kitaip nei deretu. Nepamokslausiu cia apie tai, ka zmones daro negerai musu gamtai, nes milijonai straipsniu parasyti ta tema ir nufilmuota simtai filmu apie gamtos kersta zmonijai. Jei pradesiu kalbeti apie tai, gausis mokslinis traktatas.  Tiek to, apsiribosiu tuo, ka cia parasiau.
       Kazin kur nukeliaus mano astralinis kunas sia nakti?


vrijdag 11 maart 2011

Kovo 11-oji

       Ne, ne, ne! Negalvokite, kad ruosiuosi dabar aprasineti, kokia yra reiksminga si diena Lietuvos valstybes istorijoje. Myliu as Lietuva, zinau kuo yra ypatingos valstybines sventes, nes  visi aplinkui tik ir kalba apie tai, bet, prisipazistu, neesu tokia patriote, kad is proto kraustyciausi del siu valstybiniu svenciu. Laukdavau as ju labiau del to, kad tomis dienomis i darba eiti nereikdavo. Vat. Tokia jau as esu ir manau daugelis taip galvoja. Nereikia sau meluoti. Tomis dienomis ir prie buteliuko pasedeti tarp draugu ar giminiu smagu, ir patinginiauti, pailseti.
       Si diena man reiksminga tuo, kad as atejau i pasauli butent kovo vienuoliktaja. Dideliam mano dziaugsmui. Atejau, kad galeciau suktis  kartu su visais gyvenimo sukuryje, kad matyciau, kaip yra nuostabu aplinkui, kiek grozio, kiek dziaugsmo. Ir visai nesvarbu, kad gyvenime buvo laikotarpis, kai nesinorejo gyventi, kad buvo taip, atrodo, juoda, kad juodziau ir buti negali. Bet viskas praejo, viskas dingo, istirpo, tik nusedo atmintyje, kur retkarciais pakyla drumzles ir liudina. Niekai. Zinau, kad visada po nakties ateis diena.
      Bet as ne apie tai. As tik noriu pasakyti, kad labai dziaugiuosi gimusi. Ir nesvarbu, kuri diena tai butu, bet likimas taip sutvarke, kad sia diena buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybes atkurimo diena. Svajones pildosi! Nuo mazens pavydedavau tiems, kieno gimtadieniai sutapdavo su kokiom nors reiksmingom datom. Tik nepagalvokit, kad juodai pavydejau. Neeeeee..... tik truputi ir nepiktai. Bet svajojau, kaip butu smagu, jei per mano gimtadieni visi Lietuvos zmones dziaugtusi. Svajojau, svajojau ir stai - mano mintys materializavosi! Dabar visoje Lietuvoje zmones iskelia valstybines veliavas mano gimtadienio proga. Liuks! Verta gyventi vien tik tam, kad savo svajones igyvendintum ar materializuotum. Ir del dar daug daug geru dalyku irgi verta zingsniuoti siuo gyvenimu. Ir tik pirmyn.
     Atleiskit man uz garbetroska. Cia tik toks silpnas jos blykstelejimas. Tegul meta akmeni i mane tas, kuris neturi nors kruopeles garbes troskimo. Zinau, kad neatsiras nei vieno ir akmenimis manes neuzmetys. Liksiu gyventi ir dziaugtis toliau. Ir svajoti.
 

dinsdag 8 maart 2011

Kovo 8-oji

          Negaliu pamirsti kovo 8- osios, nes ji man visada buvo ypatinga nuo pat mokyklos laiku. Atsimenu, koks kildavo surmulys mokykloje: blizgancios mergaiciu akys, pilnos laukimo, ir nemaziau blizgancios berniuku akys, pilnos paslapties. Ta diena visi svesdavome Tarptautine Moters diena. Ir ne tik mokykloje. Iki dabar prisimenu, kad miestas prazyzdavo tulpiu, gvazdiku, narcizu ir roziu ziedais. Vyrai rankose nesdavo geles savo moterims ir mylymosioms. Berniukai mums prigamindavo visokiu graziu dalyku ir dovanodavo geles. Atsimenu, per viena tokia svente musu klases mergaites gavo berniuku rankomis pagamintus verinius. Is popieriaus. Saugau iki dabar. Grazu.
         Man si svente patinka. Argi labai daug mes turime svenciu, kurios yra tokios grazios ir kvepia pavasariu? Nedaug. Na , aisku, budavo ir tokiu dovanu mylymosioms ir moterims, kurios joms didelio dziaugsmo ir nesuteikdavo, nes kvepedavo ne pavasariu, o alkoholiu ir dar velniai zino kuo. Ne vienas grazuolis gryzdavo namo jau prisisventes iki zemes graibymo. Vargsai taip nusidirbdavo darbe, kad negaledavo  paeiti... Cia jau kaip kas supranta sios sventes prasme. Manau ir dabar niekas nepasikeite. Kai kas dar laikosi sios tradicijos, o  atsirado ir tokiu, kurie bjaurisi ta svente. Atseit sovietine svente. Nieko ji nesovietine. Daug saliu ja svencia ir dziaugiasi. Tik svencia gal kiek kitaip- ne su buteliais rankose ir uzantyse, bet su gelemis ir meile. Nezinau, man tie zmones , kurie baidosi visko kas yra sovietiska, kazkaip nenormaliai atrodo. Ne viskas kas buvo sovietmeciu idiegta  buvo blogai. Buvo ir geru dalyku.
         Dar as prisimenu kovo astuntaja, nes si diena yra mano pusseseres Egles gimtadienis. Gyvena ji Vilniuje, bet, deja, kazkaip nutruko musu bendravimas. Gal tie simtas kilometru isskyre, o gal gyvenimiski rupesciai: seima, vyras, vaikai, darbas.... Gaila, kad neturime laiko vienas kitam, nors daug minuciu ir valandu bei dienu issvaistome niekais... Ka padarysi. Dar turime laiko ir Moters dienai svesti ir gimtadienio proga susitikti. Ne vienus metus  turime pries akis. Mirti dar nesiruosiu, jei ka.
        Siai dienai viskas. Baigiau.
        
        

maandag 7 maart 2011

Atsigaunu... pagaliau

       As pagaliau vel pradedu atgauti vidine ramybe. Aisku, vis dar pasitaiko sio bei to nesmagaus, bet visa tai niekai. Praeis. Nuotaika tokia, kad viskas kas negera buvo ir kas yra nemalonu dabar, atrodo kaip mazos smulkmenos ir nesusipratimai.
      Nezinau kas man padejo atgauti vidine pusiausvyra: muzika, skaitymas ar nuostabus oras? Matyt viskas kartu. Si terapija pasiteisino vel, kaip visada. Muzika, knygos ir saule yra geriausi vaistai nuo depresijos. Na, aisku, gal jau nusibosta ir saves gaileti, nes dienomis, kai nera nuotaikos ir grauzia liudesys, visada prasideda saves gailejimo sindromas. Taip yra man. Nezinau ar kiti patiria ta pati. Kas geriausiai gali tave suprasti? Tik tu pats. Kas randa graziausius paguodos zodzius tau? Tik tu pats. Kas labiausiai gali grauzti tave? Tik tu pats.... Pats sau esi seimininkas. Ne tik kunui, bet ir vidinei busenai. Viskas priklauso nuo taves pacio ir, aisku,  pagalbiniu priemoniu, kurios laaaaabai padeda. Pavyzdziui muzika arba geras, raminantis draugo, sielai artimo zmogaus zodis arba tylejimas. Tyla kartais irgi guodzia ir ramina. Nebutina, kad tau pritartu ar nepritartu, svarbu, kad isklausytu. Dziaugiuosi, kad turiu tokiu zmoniu, tik labai noriu ju atsiprasyti, kad kartais yra priversti kapstytis mano purvyne. Zinau, kad tai yra nesmagu ir nemalonu, nes tenka ir man pabuti guodeju arba klausovu -  is tikro kartais yra sunku ka nors pasakyti ar rasti tinkamus paguodos zodzius. Tada geriau patyleti, bet atidziai isklausyti.
     Kai nuotaika gera, matau daug graziu dalyku aplinkui: saule, geles, besisypsancius zmones... Tada net dargana atrodo visai jau ne tokia niuri. O pastarosios trys ar keturios dienos tikrai nuostabios- saule sviecia kiaura diena, virs galvos zydras pavasariskas dangus pasipuoses baltu debeseliu virtinem, zylutes ciulba savo pavasarine giesmele, zydi krokai, puosdami zalias pieveles violetiniais ir geltonais ziedeliais, skleidzia ryskiai geltonas ziedu karunas narcizai... Gerumelis. I mano siela grizta pavasaris.



P.S.:    O taip va linksminasi zmones, kai ju nuotaika gera. Moka gi jie is smulkmenu ir nesamoniu dziaugsma pasidaryti. Daug smagiau linksmintis, nei buti surugusiam, kaip triju dienu pienas. Bet ne visada taip pavyksta. O gal ir nereikia , kad pavyktu? Nes, jei busi visada geros nuotaikos, nezinosi, kaip yra gera po saves gailejimo ir grauzimo sindromo vel grizti i pilna smagumu pasauli. Tam mes ir esam zmones, kad turetume emocinga gyvenima. Taip ivairiau ir idomiau.


dinsdag 1 maart 2011

Muzika ir as

           Siandien atsirado nenumaldomas noras klausytis muzikos, kuria as labai megstu. Turiu prisirasiusi keleta kompaktu, bet senokai ju neklausiau. O siandien kilo noras. Matyt jau prireike atgaivos mano sielai. Anksciau visada klausydavausi savo megiamos muzikos, kai jausdavausi negerai, kai mano sieloje kildavo sumaistis ar ja savo lediniais pirstais  paliesdavo liudesys.  Man tai padedavo anksciau, tad nutariau pabandyti tai ir dabar. Patogiai isitaisiau ant sofos ir pasineriau i muzikos pasauli. Garsai mane nunese toli toli nuo sio pasaulio negeroviu, pasijutau tarsi man butu isauge sparnai. Skriejau mintyse tarsi paukstis, nesamas muzikos vejo. Gera... nuostabu ir lengva... Harmonija...  Jauciu, kaip vejas pucia man i veida, priversdamas uzsimerkti, o as skrieju ir skrieju... As lengvas pukelis, as geles ziedlapis, as dangus, as ... . Nezinau, kas as siuo metu, bet jauciu kaip man darosi lengva. Mano siela atsigauna... Akys sudreko ir  netiketai issirito asaros - tai sielos lietus, kuris isplauna viska. Isplauna purva, kuris susikaupe mano viduje, istirpdo leda, kuris buvo sukaustes mano siela, sutvarko mano mintis, kurios maisesi mano galvoje. Jos apskritai paliko mane, nes joms nebeliko vietos. Vietoje padraiku, sumisusiu su purvu minciu, liko tik muzika...  Muzikos galia didziule. Ji yra atgaiva sielai. Dievinu gera muzika. Dievinu tokia muzika, kurios klausydamas gali pasinerti i fantaziju pasauli, kur matai tik sviesa, jauti lengvuma, palaima, grozi... As visada isivaizduoju save vaziuojancia masina tusciu keliu link pasaulio krasto arba skrendancia kaip paukstis ir kad butinai pustu vejas... Tada as jauciu, kaip jis svelniai liecia mano veida, savo pirstais uzmerkia man akis, draiko plaukus ir privercia juos sokti beprotiska soki... As matau snieguotas kalnu virsunes, spindincias sauleje, as matau debesis, nuspalvintus rausvu besileidziancios saules spinduliu, as matau vandenynus, kuriu pavirsius siausiasi bangomis, as matau miskus, ezerus, kopas... As matau grozi...    Visuotine harmonija... man gera... man gera... gera...