Ruduo

    Ruduo ateina... ateina kartu su rudeniskais kamuoliniais debesimis, kartu su veju, kvepianciu dregme, lapais ir grybais, ateina kartu su saltu lietumi, su krintanciais lapais nuo medziu... Praeidamas jis paliecia medziu lapus, nuspalvindamas juos rudeniskom spalvom: geltona, gelsvai raudona, raudona. Liepa, auganti po mano langu, moja man savo auksu nulietomis sakomis. Gelsvi liepziedziu spurgeliai vis dar skleidzia vasaros siluma, kvepiancia medumi. 
    Pauksciai, linksmine mane rytais savo giesmemis, nutilo. Jie vejasi vasara, seka jos pedomis. Gaila, kad as negaliu skristi kaip paukstis - skrisciau ir as paskui vasara, kur silta ir sviesu, bet.... Bet tada nematyciau viso to rudenisko gamtos grozio, kuri pauksciai palieka. Einu gatve ir po mano kojomis vejas siurena nukritusius medziu lapus - raudonus, geltonus. Plaukiu tarsi ivairiaspalve upe. Raudonos ersketroziu  uogos raudonuoja kaip kraujo lasai, alsuodamos vasara.  Aplink dar daug vasaros zenklu sumisusiu su rudeniskais. Gera, kad ruduo ateina suteikdamas dziaugsma, palikdamas vasaros prisiminimus: maudynes rudeniskoje juroje, kurios silta glebi jauciu iki dabar, siltus ir svelnius saules spindulius, kuriu prislietimai teike ramybe, geliu kvapus, zaluma.... Ruduo visada palieka vilti, kad po keleto menesiu vel ateis siluma ir sviesa. Pauksciai parnes vasara atgal ant savo sparnu

..