Praregejau

      Buna dienu , kai staiga imi ir praregi. Va, eini gatve, kuria zygiavai simtus.... ne , milijonus kartu, ir pamatai tai, ko anksciau nepastebejai. Pasijauti, tarsi migla kas tau nuo akiu butu nuputes. Ir su protu kazkas pasidaro. Staiga mintys, kurios  tave kamavo kiekviena diena, siusdamos neigiamus signalus, dingsta: isgaruoja, istirpsta, susilydo i pigaus metalo moneta, kuria tu paprasciausiai ismeti, atsikratai, kaip nereikalingu daiktu. Ir pasidaro taip lengva ir gera. Visi takai, tuneliai, keliukai tavo smegenyse uzsidaro ir minciu tekme sustoja. Ir tokiomis akimirkomis tau atsiveria pasaulis, supantis tave. Keisciausia, kad tas pasaulis atsirado ne staiga. Jis buvo visa laika, tik rupesciai ir kasdienybe buvo uzsupe tave, uzliuliave taip, kad pamirsai dairytis, pamirsai matyti kur esi, kur eini, ka darai...
      Butent taip as jauciausi sios dienos ryta. Ejau i savo olandu kalbos studijas. Ejau is leto, neskubedama, nes turejau pakankamai laiko ir nebijojau, kad paveluosiu. Ryto saule skaisciai sviete, upes vanduo raibuliavo. Kiekviena bangele atspindejo saules sviesa ir  atrode , kad vandens pavirsiumi plaukia tukstanciai auksiniu zvynu. Medziuose ciulbejo pauksciai. Zmones vaziavo dviraciais kas kur, bet visu veiduose sviete sypsenos. Pamaciau labai grazu nama. O paskui ne labai grazu, bet su graziu sodu, kuriame auga magnolijos ir  vysnios, aplipusios nuostabiais ziedais, pienes..... Paskui atkreipiau demesi i skersgatvi, kurio, rodos, niekada nebuvo. Labai grazi vieta, kaip kokiam kurortiniam miestelyje, kur zmones leidzia laika vien poilsiui. Is kur visa tai? Is kur viskas atsirado? Pasijutau, tarsi buciau pasakoje, kurioje stebuklinga lazdele gali padaryti viska, vien tik ja mostelejus ir issakius norus. Bet is tikruju tai jokios burtu lazdeles nera. Tik ivyko paprastas dalykas- mano protas, mano akys staiga praregejo. Tapau svari nuo savo ikyriu, persunktu rupesciu bei nepasitenkinimu, minciu ir tiek. Atrodo taip nedaug reikia- tik atitrukti nuo kasdienybes- ir pamatai pasauli visai kitoje sviesoje. Nezinau kaip bus rytoj. Ar sugebesiu islaikyti uzrakintas duris i kasdienybe? Kaip geriau prisiminti, kurioje smegenu lentyneleje padedu rakta nuo duru, kurios iseina tiesiai i ta pasauli, kuris supa mane, bet as jo nematau, nes esu per daug susirupinus savimi.

Stebuklu diena

        Siandien man pasiseke dvigubai. Buvau priversta pajudinti savo tingu kuneli. Ir labai gerai, kad taip atsitiko. Su reikalais turejau vykti i pajurio miesta Katwijk'a , esanti uz devyniu kilometru nuo mano gyvenamosios vietos. Vaziuojant pamaciau zydincias magnolijas. Matau as jas kiekvienais metais ir kiekvienais metais man tai tikras stebuklas, nepakartojamas vaizdas- medziai stovi visiskai be lapu, bet lipte aplipe didziuliais baltais, roziniais ar sviesiai violetiniais ziedais. Saules spinduliai zaidzia tarp ziedu, suteikdami jiems spindesio. Nuostabu! Tai vienas is stebuklu matytu siandien.


Taip zydi magnolijos medis

              O dar vienas stebuklas ivyko man bunant namuose. Po mano virtuves langu yra kaimynu, gyvenanciu zemiau musu, namo stogas. Jis plokscias, tad  lietui nulijus susikaupia vanduo idubose. Tai puiki vieta pauksciams. Megsta jie  pasiturksti tose balutese, nes saule isildo vandeni ir tampa malonus. Maciau ivairiu pauksciu , atskridusiu pasimegauti tomis silto vandens proceduromis. Buvo atskride zuvedros, laukiniai balandziai uldukai, zvirbliai, bet siandien pamaciau tokius, kuriu neregejau taip arti niekada. Jie buvo ranka pasiekiami, bet as nedrisau net kvepteleti. Didvyriskai iskenciau nosies kutuli. Juk zinote, kad, kai ypac nori susikaupti ar sustingti, nenorint issiduoti niekam, visada pradeda ka nors nieztieti ar kutenti. Taip ir man pradejo pasiutusiai kutenti nosi, bet istveriau. Nenorejau nubaidyti stebuklo. O tas stebuklas buvo porele graziu kekstu. Nuostabus pauksciai. Pasimaude, pasipliuskeno ir nuskrido, o as likau suzaveta ir laiminga. Tikiuosi juos pamatyti dar ne viena karta, nes, man atrodo, kad kekstai apsigyveno kuriu nors kaimynu sodelyje. Sodeliu daug, o tokia pauksciu sanatorija ant kaimynu stogo po mano virtuves langu - tik viena.


Taip maudosi kekstas



Ar as ne grazus?

       O dar siandien maciau zydincius forzitiju krumus. Daugybe ju yra musu mieste. Isnaudotas kiekvienas kampelis, kurio netobuluma paslepia siu krumu pagalba. Pavasari, zydint forzitijoms , miestas pavirsta saules sventove - geltona zydinciu ziedu spalva atrodo kaip saules lasai, nukrite ant musu nuodemingosios zemes.

Pavasarines saules lasai - forzitija



Pavasarinis tingumas

      Apsileidau visiskai. Aptingau kaip reikiant. Laikas pradejo teketi taip is leto... Suletejo mano mintys. Muzos aptingo. Nepasivargina paplasnoti sparnais ir atskristi pas mane. Nera mano muzu, nera minciu. Pfuuuuuuuu....... . Tingiu. Tingiu daryti valgyti. Tingiu skaityti. Tingiu iseiti pasivaikscioti. Kazkokia oblomovscina..... Tik miegoti ir nieko neveikti netingiu. Na vakare dar atsiranda kazkiek energijos paziureti televizoriu, pasedeti prie kompiuterio ir uzsiimti mano megiamu darbu - siuvinejimu.  Stai ir viskas.  Iki kito karto. Tikiuosi pasveikti nuo tinginystes.
       Prirasiau cia visko.... Net geda pasidare, bet nenoriu nieko keisti. Kol kas. Man tai patinka.

Balandzio pirmoji

    Neturiu daug minciu, ka galeciau sios dienos proga parasyti. Is viso neturiu. Nesugalvoju nieko. Nezinau ar olandai svencia  Melagiu diena. Negirdejau nieko sia tema. Gal to melo kasdiena tiek daug, kad ir svesti neverta. Kiekviena diena svente. Kasdienybe. O as va gal ir galeciau ka nors apmeluoti, bet neturiu noro... ir neturiu ka... Mmmm.... va ir apsimelavau. As gi pazadejau savo draugeliams zasinams duonos atnesti, bet neatnesiau. Taip iseina pamelavau as jiems. Vat kaip. Pazadejau ir spyga pakisau. Va taip ir atsvenciau sia diena. 

        P.S.: supratau, kodel olandai nesvencia balandzio pirmosios kaip Melagiu dienos. Olandijoje balandzio pirmoji yra Eutanazijos diena. Ziauru ir graudu, kai kazkas kazkam turi atimti gyvybe ir nesvarbu del kokiu priezasciu - rimtu ar nevisai. Vistiek ziauru, nors gal ir teisinga.