Apie sia akimirka....

       Sia akimirka jauciu begalini ilgesi, draskanti siela... jauciu ilgesi silumos, einancios is sirdies i sirdi, ilgesi glamoniu, kurios padeda pamirsti nuovargi ir nevilti... ilgiuosi zodzio, kuris nuramina arba tylos, kuri pasako daugiau nei istartas garsas...Ilgiuosi tu dienu, kai kiekviena ju buvo nerupestinga ir aiski, nerupejo ateitis, nes viskas buvo nesvarbu. Kaip noreciau dabar vel pasijusti ta nerupestinga mergaite, noreciau vel gryzti atgalios.. tik nenoreciau atsisakyti tos patirties ir proto, kuriuos turiu siandien, sia akimirka, o gal butent patirtis ir protas neleistu man pilnai dziaugtis ir pajusti ta nerupestingumo salduma? O, kaip noreciau tureti salia zmogu, kuris padetu man nors akimirkai pabuti silpnai, reikalingai paguodos ir atramos, reikalingai tvirtos rankos ir svelnaus zodzio.. O, Dieve, pasakyk man ar as turesiu galimybe nors akimirka pabuti silpna? Pavargau buti stipri, pavargau tvirtai stoveti ant koju... Noriu rytines kavos i lova, noriu skanios vakarienes, laukiancios manes po darbo, noriu svelniu ir idomiu pokalbiu dviese, noriu romantikos zvakiu sviesoje, noriu, noriu, noriu......