Ziemos zenklai...

             ...  saltas vejas, baigiantis nudraskyti paskutinius medziu lapus,
                  susiguze pauksciai,
                  zmones apsirenge ziemiskai,
                  baigusios savo zydejimo sezona pasifloros,
                  rytinis ledukas, aptraukes balutes,
                  pauksciai, ziurintys su viltimi akyse i praeinancius zmones
                  (gal jie pabers trupiniu?),
                  salta saules sviesa,
                  parduotuvese pasirode Kaledu Eglutes zaisliukai,
                  medziai, stovintys be lapu ir iskele sakas i dangu tarsi maldai,
                  istustejes pajurys ir parkai,
                  kazkur isskride laukti pavasario didziosios zuvedros,
                  parduotuviu vitrinos, siulancios ziemiskus rubus,
                  pirmosios snaiges...

        Ziema, ziema, ziemuze... . Nebijau as taves. Nesusaldysi. Kambaryje yra zidinys, skleidziantis siluma. Turiu siltus rubus, batus. Grizusi namo galiu isgerti karstos kavos ar arbatos puodeli. Tik mintys ateina i galva ne labai siltos ir linksmos. Galvoju apie tuos, kurie neturi namu... neturi zidinio su skaiscia liepsna, neturi puodelio silto viralo, neturi artimo zmogaus, kuris pakviestu prisiglausti. Toki gyvenima jie patys pasirinko, bet neaisku del kokiu priezasciu, kokia gyvenimo tragedija priverte tai padaryti. Nesmerkiu as ju ( o ir neturiu tam teises), tik man  ju gaila... O gal jie yra savotiskai laimingi? Gal jie pasitiko savo likima ramiai ir nuolankiai? Kas zino, kas zino...  oj.. ka as cia dabar rasau? Arteja Kaledos, gal Dievas apdalins mus visus savo malonemis ir tie, kas buvo nelaimingi, liudni, nepatenkinti, bus patys laimingiausi zmones pasaulyje ir laimingesniu uz juos nebus. Tik reikia tiketi ir laukti.
       Laukti pavasario... .
               
                             http://www.youtube.com/watch?NR=1&v=uC-USAB530A

Pirmasis saltukas

        Pries savaite Nyderlanduose pirma karta pasalo. Ryte atsikelusi pazvelgiau pro langa ir pamaciau balute aptraukta ledu. Visa diena neistirpo ledas, nes balute buvo pavesineje puseje: namo seselis saugojo ja nuo saules spinduliu. "Na va", pagalvojau, "jau ziema cia pat". Pazvelgiau i kalendoriu ir jis man parode, kad jau lapkricio 16 diena. Liko rudeneliui zengti mazyti, tik puses menesio zingsneli, i ziema. O ziema jau pradejo galasti savo nagucius. Pasalde mus. O siandien pasalo kaip reikiant. Gerai, kad anksciau issiruosiau is namu iseiti, nes, ko gero, buciau i darba pavelavusi: teko gerokai pasidarbuoti gramdikliu, valant apsalusius masinos langus. Apskritai, ankstyvas saltis siais metais. Mastau dabar, kad lygtais pernai nebuvo salcio taip anksti. O gal pamirsau. Gal ir buvo. Bet tokiu ruku tikrai nebuvo. Galima sakyti vos ne savaite laiko mus supa tirstas rukas. Vaziuoji ir nieko nematai, kas priekyje darosi, nes priekyje tik baltas, tirstas rukas. Viena diena, vaziuojant, pagalvojau, kad gyvename kaip tie Styveno Kingo knygos "Rukas" herojai. Dar ir filma maciau pastatyta pagal sia knyga. Filmas vadinasi "Prazutingas rukas". Taigi, beliko tik laukti monstru pasirodymo... Cha cha cha...  Juokauju aisku. Netikiu as tokiais siaubais, bet pafantazuoti galima.
        Pfiuuu..... nepatinka man ziema. Nors tiek gerai, kad Nyderlanduose ziemos daug svelnesnes, nei Lietuvoje. Na, ka gi, reikia ruostis. Perkentesim. Ziema irgi turi savo nuostabiu dalyku. Paziuresime, ka ji paruose mums siais metais.

         

Rasistas

        Perskaiciau siandien dar karteli savo paskutini pranesima. Gal ir visai protingai ji parasiau ir mintys aiskios, o, be to, sis mano rasinys pataike tiesiai  kaip "pirstu i aki". Po keliu dienu teko pamatyti ir isgirsti patvirtinima mano zodziu, surasytu paskutiniame pranesime.
        Dirbu as viesbutyje, daugianacionalineje darbuotoju grupeje. Cia yra ir portugalu, ir olandu, ukrainiete viena, viena lietuve (tai as), marokieciu, lenku. Vienu zodziu darbavomes kartu, draugiskai, nesipykome. Atejo  pas mus dirbti naujas menedzeris (vadybininkas lietuviskai). Negras. Nezinau is kur jis atvyko, bet, ko gero, is Nigerijos. Olandija ten yra populiari salis. Toks , pasirode, paprastas, mandagus, kostiumuotas, kaip ir turi buti.  Taigi, atejo, pradejo dirbti. Po keliu dienu isaiskejo, kad jis turi rasistiniu minciu. Rasistas, vienu zodziu. Gyvena Nyderlanduose jau  dvylika metu. Gyvena ir nekencia baltaodziu. Rodo savo juoda oda ir sako "mano oda juoda, bet manes baltaodziai nesokdins. As juos sokdinsiu". Graudziai juokinga, o gal net ir nejuokinga. Baisu. Atvyko pas europiecius ir ju nekencia. Nekencia tu is ko duona valgo. Taip ir prasideda nesantaika tarp rasiu, tarp tautu, tarp saliu... Taigi mano straipsnyje issakytos mintys, atrodziusios gal kiek kvailokai, pasirode gryna tiesa esancios. Kaip gali buti zemeje taika jei juodieji nekencia baltuju, baltaodziai nekencia apskritai visu kitaspalviu, geltonodziai nekencia baltaodziu irgi.... Palauk palauk... Dabar tik supratau, ka parasiau. Tai reiskia, kad baltaodziai nekencia viso pasaulio, o visas pasaulis nekencia baltaodziu. Ne kas iseina. Ir nesuprantu, ko jis toks piktas, tas menedzeris. Rodos ir gerbiamas svetimoje salyje yra, ir mes jam nieko blogo nepadarem. Matyt teko jam susidurti su tokio pat mastymo zmonemis kaip ir jis. Todel ir piktas ir negalvoja, kad yra kitokiu zmoniu, kitaip mastanciu. O ir kam galvoti? Geriau tureti savo nuostata ir jos laikytis. Taip lengviau.
      Na, o as pasaulio nepakeisiu ir geriau nesistengti to daryti. Tegul tokius kaip jis teisia Dievas. Jis geriau zino, kas yra zemeje reikalingas. Matyt tokie zmones yra reikalingi, tik neaisku kokiam tikslui. Kazkas kazko turi ismokti , matyt.
      Stai ir viskas. Nesinoretu grizti prie tos temos. Bet ka gali zinoti, gal ir noresis pasiguosti, kai busiu sokdinama. Nors mane ne taip lengva pasokdinti. Nepasiduosiu. Kol kas toleruoju.

Pamastymai apie religijas,tautybes,meile ir tolerancija

       Krikscionys-musulmonai, katalikai-protestantai, lietuviai-lenkai, olandai-vokieciai, meile-neapykanta ... .
Visa tai priesybes, galima sakyti, kaip ir antonimai. Is tiesu tai yra viena. Kaip sampunas, kuris yra buteliuke su uzrasu "Du viename".
       Pradesiu gal mastyti nuo religijos. Ka tai pasako : krikscionybe ir islamas? Absoliuciai nieko naujo , ko nezinotu ir vienos ir kitos religijos krypties ispazinejai. Juk visa tai yra beveik tas pats, tik pavadinimai skiriasi, na ir dar sis bei tas. Arba budistai kuo skiriasi nuo kataliku? Irgi niekuo. Tik Dievo vardas kitoks, o is tiesu tikime ta pati. Dievas yra vienas visiems. Tik labai gaila, kai Jo vardu naudojasi visokio plauko nedoreliai ir bando Juo dangstydamiesi daryti ivairius negerus darbus. Taip buvo nuo senu senoves. Krikscionybe buvo platinama per prievarta, pasaulis pludo nuo kraujo. Ar to norejo Dievas? Kas buvo Kortesas, kuris sejo mirti Amerikoje, naikino ten gyvenusius zmones? Nusikaltelis. Teroristas. Jei taip butu musu laikais, jis butu nuteistas Hagos tribunolo. Ir Dievas tikrai nenorejo, kad butu liejamas kraujas Jo vardu. O kas vyksta musu laikais? Civilizuotoje Europoje katalikai pjaunasi su protestantais. Del religijos. Bet as manau , kad religijos vardu dangstosi nedori politikieriai ir biznieriai. Vienu zodziu : nesantaika pasaulyje kyla ne del to kad negeri yra musulmonai, o katalikai - geruoliai arba , kad katalikai yra doresni nei protestantai. Nesantaika buvo ir bus, kol religijos vardu dangstysis nedoreliai ir gyvenantys is tos nesantaikos biznieriai.
      Dabar apie tautybes. Ka pasako tautybe, irasyta zmogaus pase? Ogi nieko. Kas gali garantuoti, kad tu esi grynakraujis lietuvis ar vokietis? Hitleris matavo zmoniu kaukoles, rusiavo zmones pagal akiu ir plauku spalva ir sekmingai zude tuos, kurie nepateko i isrinktuju sarasa. O ar galima buvo pasakyti, kad tie isrinktieji buvo grynakraujai vokieciai? Tikrai ne. Taip ir dabar. Ar lietuviai gali pasakyti apie save , kad yra grynakraujai? Kalba lietuviskai? Gyvena Lietuvoje? Man , is tiesu, tautybe ir pilietybe yra tik nuoroda i tai, kurioje musu Zemes planetos vietoje tu gyveni ar is kur buvo kile tavo proteviai, del kuriu grynakraujiskumo taip pat suabejociau. Is senoves istorijos saltiniu zinoma, kad Klaipedos kraste buvo pilna maisyto kraujo "lietuviu", kuriu vienas is tevu buvo kiles is Skandinavijos atklydusiu vikingu. Va tau ir grynakraujiskumas. Bet nevykeliai, tokie kaip Murzos ir i ji panasus nacionalistai, sako, kad visi ,kas ne lietuviai - lauk. Ir skleidzia nesantaika. Prisimenu sena "Dviracio ziniu" laida. Patiko ji man ir isimine. Buvo pasakyti tokie zodziai ( pagal Murza): "medziai - voverems, miskas - eziukams, Lietuva - lietuviams". Juokinga. Jei taip, tai ko gero Lietuvos zemele liktu tuscia. Nei murzininku neliktu. Genai? O ka genai? Jau jei apie genus pradedam kalbeti, tai visiems aisku, tik ne visiems zinoma- musu visu Zemes planetos gyventoju bendra genetine motina yra kilusi is Afrikos. Kazkur apie Madagaskara... Stai tau ir tautybe. Vienu zodziu: nesantaika pasaulyje kyla del zmoniu neismanymo, del paranojines nuomones, kad viena tauta yra auksciau nei kita, o tuo naudojasi  visokie nacionalistai ir vel tie patys, kurie gyvena is tos nesantaikos. O is tiesu visi mes esame is tos pacios mesos, kaulu ir kraujo, kuris visose tautybese yra raudonas...
        Dabar apie meile. Ne apie ta meile, nuo kurios apsala mintys ir sirdis, bet apie meile zmogui, kokios tautybes jis bebutu ir kokia kalba bekalbetu. Tarp daugybes zmoniu yra isgamu. Del sito nepasigincysi ir net nebandau. Tokiu turi vokieciai, anglai, lietuviai... Visi. Bet yra tikrai nuostabiu zmoniu, kurie yra verti pagarbos ir meiles. Bet zmones pamirso kas tai yra meile artimui, nes iskraipo religijos mokymus, iskraipo Dievo zodi, nekencia kitaip mastanciu, kalbanciu, kitaspalviu... .  Vienu zodziu: nesantaika pasaulyje kyla del to, kad nera paprastos meiles vieni kitiems.
       Tolerancija. Na cia kazkas panasu i meile zmonems, bet ne visai. Sutinku, kad sunku myleti tai, kas nelabai patinka. Bet toleruoti juk galima. Toleruoti galima kitoki zmogu, kitaip kalbanti, atvykeli, kito tikejimo ir t.t. Galima daug ka isvardinti, kas tilptu i tolerancijos remus. Bet zmones nemoka ir toleruoti. Vienu zodziu: nesantaika pasaulyje kyla del to, kad zmones pradeda prarasti ne tik meile artimui, bet ir sugebejima toleruoti.
       Isvada:
 1. Nesantaika ir karai kyla del to, kad zmonija seniai nukrypo nuo teisingu Dievo mokymu, kad ivairus religiniai atskalunai, sukure savo sektas ir savas religines taisykles, Dievo vardu eina per zeme sedami mirti.
2.  Nesantaika ir karai  kyla del to, kad pradeda virsu imti nacionalizmas, fasizmas ir kitokie -izmai, kurie uztemdo zmonems protus ir sirdis.
3. Nesantaika ir karai kyla del to, kad greta su nacionalizmu eina apskritai neapykanta zmonems. Meile artimui greit taps reliktu, senoves iskasena.
4. Nesantaika ir karai kyla del to, kad silpstant artimo meilei, silpsta ir tolerancija. Juk lengviau yra neapkesti, nei myleti ir toleruoti.
      Ir paciai pabaigai noreciau pridurti, kad nesantaika ir karai nesibaigs tol, kol zmones nepasikeis, neprades kitaip mastyti, o, kad taip bus, as turiu maza vilties. Tad karas ir nesantaika , ko gero, niekada nesibaigs. Bet is to smagiai gyvens jo kurstytojai. Juk ne veltui sakoma " kai dievai pykstasi, ne ju kraujas liejasi".
      Stai ir viskas. Gal gavosi nesamone is tu mano pamastymu, bet kaip as galvoju, taip ir rasau.

Sizifo akmuo

      Buna gyvenime momentu, kai staiga visos tavo svajones, norai, mintys, dziaugsmai ir daugelis kitu dalyku, atrodo, jau beveik pasiekus Visko Issipildymo kalno virsune, akmeniu pradeda ristis zemyn. Ritasi , ritasi , igauna vis didesni pagreiti, o tu stovi be zado ir ziuri i ta beprotiska ritimasi zemyn, i bedugne... Stovi ir nieko negali padaryti, nes neesi greitesnis ir negali sustabdyti to ritimosi. Tik uzmerki stipriai akis ir bandai dar kazka isivaizduoti - kad sustabdai, sulaikai ... . Bet atsimerkes pamatai, kad tavo sulipdytas, isnesiotas svajoniu ir noru akmuo nusirito, kad svajoniu pilis suduzo, o tavo norai ir mintys , kaip muilo burbulai, kildami i ora, sprogineja, kol nieko nebelieka. Tada pajauti tustuma. Jauti, kad tuscia sieloje, mintyse, sirdyje. Viskas. Nieko nebeliko. Baisiausias dalykas jausti  sielos ir minciu vaakuuma. Tada labai skauda. Labai, labai. Skauda galvoti, skauda jausti aplinkini pasauli... . Po kiek laiko susivoki, kad, gal dar galima kazka rasti tose tavo svajoniu duzenose. Na kazka... Gal vilties maza trupineli, kuri vel galetum pradeti risti pamazu link Svajoniu ir Noru kalno virsunes.  Jei dar randi - apsidziaugi ir pradedi galvoti, kad dar ne viskas prarasta, kad vel galima gyventi ir kurti naujus svajoniu piliu projektus. Ir vel , kaip tas Sizifas, pradedi savo kelione aukstyn, vis aukstyn... Vilties trupinelis pradeda apaugti naujomis svajonemis, norais, mintimis, dziaugsmais, kol pavirsta i dideli akmeni. Ir niekada nezinai ar pavyks pagaliau pasiekti ta kalno virsune ir su baime galvoji, kad vel bus tas pats ja pasiekus, o labiausiai bijai tustumos ir minties, kad gali nebelikti vilties naujai pradziai... . 





Miestas, kuriame as gyvenu

    Nieko daug nerasysiu apie miesta, kuriame siuo metu as gyvenu. Atsidarykite mano ideta nuoroda ir megaukites. http://www.youtube.com/watch?v=6P6ULH9409E&feature=fvwrel
    Tik tiek galiu pasakyti - tai tikriausiai pats graziausias miestas Nyderlanduose.

Mintys apie smerkima

         Prisimenu zodzius ... "neteisk kito ir pats busi isteisintas". Auksines mintys. Gyvenime esu daug kartu patyrusi, kad smerkti kita zmogu uz jo poelgius ir mintis  yra is tiesu negeras dalykas. Nezinau kaip kitiems, bet as daznai atsiduriu tokioje situacijoje, kokioje kazkada buvo mano smerktinas zmogus, ir patiriu toki pat pasmerkima, koki jis turejo. Taigi, kai pajuntu savo kailiu visa ta situacijos salduma, tada pradedu suprasti, kodel mes elgiames vienaip ar kitaip ir kad neturime teises smerkti vieni kitus. Na, apkalbu ar aptarimu visada bus, nes zmonems liezuviu nenupjausi ir burnu neuzklijuosi... Galima pakalbeti, bet nesmerkti.
        Radau vienoje knygoje mintis su kuriomis as sutinku. Stai jos : "... be abejo, daugelis gyvuju yra nusipelne mirti. Ir nemazai mirusiu, kurie nusipelne gyventi. Ar tu gali grazinti jiems gyvenima? jei ne, tai neskubek smerkti kitu, prisidenges teisingumo vardu, kai is tiesu drebi del saves...".
        Stai ir viskas , ka norejau pasakyti sia tema.

Uzrasu knygele

           Kiekvienas mes turime savo uzrasu knygele, kurioje turime visa informacija apie mums artimus zmones ir ne tokius artimus, imoniu telefonus, uzsirasome mums reiksmingu pasimatymu laika, kazkur isgirstas ar perskaitytas mintis... . Paimi i rankas tokia knygele ir gali daug ka suzinoti apie jos savininka.
           Turiu as mano mamos, isejusios Anapilin, uzrasu knygele. Pasiemiau ja atminimui. Ji vis dar saugo mamos spinteles vaistu kvapa. Kiekviena karta ja paemusi paskaitau, kas ten uzrasyta, ir kiekviena karta vis atrandu kazka naujo. Ne naujus uzrasus, bet kazka naujo apie mama. Kaip gaila, kad mes slepiame vieni nuo kitu savo esybe, neatsiskleidziame vieni kitiems ir gyvename nesuprasdami vieni kitu. Patikime viska uzrasams. Taip ir as... Nemastydavau, kad mano mama - poetiska, romantiska, be galo vienisa, nesuprasta asmenybe. Daug kur klydau ... . Mamos uzrasu knygeleje surasytas visas jos pasaulis. Jis toks didziulis, bet telpa i kelis nedidukus puslapius.
           Mano mama buvo puiki seimininke. Mego ji gaminti valgi, priimineti svecius, dalintis viskuo ka galedavo rasti valgomo saldytuve. Yra keletas receptu ir jos uzrasu knygeleje... "Bulviu pica"... . Yra receptas kaip valyti sidabrinius juvelyrinius dirbinius. Zmoniu adresai, telefonai. Zmoniu gimtadieniu datos... . Mylejo ji zmones, tik gal nemokejo to parodyti. Tik dabar suprantu, kad, gal but, sunkus gyvenimas ismoke nerodyti per daug sirdingumo, bet ji visa sirdimi buvo su jai artimais zmonemis. Nepamirso nei vieno. Skaitau jos uzrasus ir zinau, kada ir kieno vestuviu datos, jubiliejai... Bet vienas uzrasas sujaudino mane iki pat sielos gelmiu. Siame uzrase pajutau tiek skausmo, sirdgelos ir  nezmoniskos kancios "...Rimas mire 2004 vasario 12 nakti antra valanda..." Sirdi man drasko mintis, kad buvau tokia neteisi galvodama, kad mama nesugeba nueiti i kapines aplankyti sunaus kapo, bet kai pamaciau si uzrasa , supratau - mama bijojo realybes. Savo pasaulyje ji bande issaugoti ta trupineli vilties, kad sunus ,gal but, kazkur isvyko, kad gyvena kazkur kitur ir kad jis viena diena aplankys ja, apkabins ir pasakys "labas , mama". Labai gaila, kad as klydau. Dabar tik belieka prisiminti kas buvo gero ir nemalonaus, kas buvo nesuprasta, neisgirsta, neatjausta. Belieka tik paskaityti mamos uzsirasytus zodzius:

Skubedami prarandam ir ismetom
Ir nepamatom skursdami dvasia
Nei uogos, sirpstancios is leto,
Nei skausmo gero draugo akyse.
Tiktai paskui, kada jau senstam,
Pajuntame staiga i pacia sirdi priekaista ar duri...
Uzlieja juodo isgascio banga, kad mes
Be reikalo skubejom, kad nardem tarp beprasmiu reikalu...
Kazka svarbaus praleidom ar praejom
Ir jau nepataisysi - per velu... .

          Atleisk man Mama.

Niekada nezinai

          Niekada nezinai, kada ateis ta lemtingoji valanda, kai turesi palikti si Pasauli. Pasauli rasau is didziosios raides, nes man tai - didziule salis, kurioje gyvena zmonija.
          Taigi niekada nezinai, kada teks isvykti is sios salies. Nezinai, jei bent retkarciais nepamastai . Siandiena susimasciau apie tai, nors ta tema minciu turejau ir anksciau. Siandieninis ivykis, kuriame nenoromis ir atsitiktinai man teko dalyvauti, grazino man sias mintis vel. Viesbutyje, kuriame as dirbu, atsitiko nelaime. Vienas viesbucio svecias  iskrito per langa. Aciu Dievui ir to zmogaus Angelui Sargui, kad viskas baigesi laimingai. Aisku, kad zmogus smarkiai nukentejo. Matyt, teks ligonineje paguleti ne viena dienele. Bet as norejau pasidalinti mintimis ne apie jo sveikata, o apie tai, kad nezinai kada, kaip ir kur tavo likimas gali pasikeisti. Atvyko zmogus is tolimos salies pailseti, aplankyti kita sali ir se tau- nelaime. Ir kodel visa tai ivyko toli nuo namu? Matyt, taip turejo buti ir ne kitaip. Tik, va , galvoju, kad vis delto likima valdome mes. Mes ji susikuriame ir mes ji galime keisti. Mes turime tokia galia, bet ne visada ja panaudojame teisingai. Ir kai mes zengiame ne ten, kur reikia, kazkokios aukstesnes jegos siuncia mums zenklus, ispejimus ir bando priversti mus mastyti ir grizti prie savo likimo valdymo. Taip mes mokomes gyventi arba... mirti. Taigi netikiu fatalizmu. Tikiu tik, kad gyvename toki gyvenima, koki sukuriame patys. Matyt tas zmogelis, kuriam atsitiko nelaime, kazkur klydo ar atitruko nuo likimo valdymo. Dabar tures daug laiko viskam apmastyti. Tikiuosi. O jei ne, tai, ko gero, sekantis kartas bus nebe toks laimingas. Neduok Dieve.

Viskas keiciasi

      Ilgokai nieko nerasiau. Ilgokai nedrisau atsiversti savo rasliavos. Kazkaip nesmagu buvo prisiminti to, ka rasiau paskutini syki. Bet mano paskutinis rasinys buvo nuosirdus. Tikrai as buvau pasinerusi i rudeniskos depresijos sukuri... Svarbiausia, kad tai buvo tikra, tik... tik nesmagu del savo silpnumo.
      Jau senokai viskas pasikeite: nuotaika, mintys, jausmai. Apskritai viskas pasikeite. Tada dar buvo vasara, o dabar jau ruduo. Tik lietus liko tie patys. Na, ne tie patys, jei lietui galima pritaikyti posaki - upeje i ta pati vandeni niekada neibrisi ( atseit i ta pati lietu niekada nepateksi). Pasikeite nuotaika. Pasikeiciau as. Tapau vienu menesiu senesne, o gal ir ismintingesne, kantresne... o gal ir ne, bet vis tiek manyje kazkas pasikeite. Tik pasifloros vis dar zydi... .
     Galvoje pilna minciu, tik kitokiu. Su filosofiniu prieskoniu. Bandau jas visas suformuluoti, isskirstyti po mano minciu lentyneles, kad po to galeciau jas is ten paimti ir issipasakoti.
      Tad iki... .

... mintys mano vapsvos...

           Negaliu... . Turiu issilieti, issipasakoti, tik nezinau ka. Mintys sukasi, soka mano galvoje. Bandau jas sulaikyti, apmaldyti. Ziuriu pro langa i medi, kurio zalios sakos soka i takta vejui. Lapai mirga, blizga sauleje skleisdami sodria zaluma, vis dar kvepiancia vasara... . Bet mano mintys vis grazina mane atgal. Jos lyg rudenio lapai, tokie suvyte, rudai pilki, sukasi mano galvoje tarsi vejo sukeltame verpete. Nespeju ju sekti. Jos sukasi taip greit, kad negaliu aiskiai suprasti, suvokti ju, tik zinau, kad jos skaudina ir gelia mane tarsi rudenio vapsvos. Jos varo mane i nevilti, i ta juoda bedugne tustuma... .
           Bandau sekti vandens mirguliavima, kuri matau pro kambario langa. Vanduo raibuliuoja, raukslejasi...  Vejas pasiausia mazas bangeles, kurios pasklinda ir keicia vandens pavirsiu. Amzinas judejimas. Kaip tos mano mintys. Ir vel... . Ir vel as griztu prie to paties, prie neramiu mano minciu... .
           Gana. Gana save skaudinti...

Rudens zenklai...

    ... ersketrozes,apsipylusios raudonom uogom,
        besiburiuojantys pauksciai,
        parduotuviu vitrinos,isparduodancios vasarinius rubus ir batus,
        atpingantys vaisiai ir darzoves turguje,
        skrendantis dvidesimties zasu trikampis,
        pradedantys gelsti medziu lapai,
        salti lietaus lasai,
        zmones, besiruosiantys rudeniui ir keiciantys savo rubus,
        debesys, besiritantys kamuoliais dangumi,
        vos silti saules spinduliai,
        gervuoges, su benokstanciom sodriai melynom, beveik juodom, uogom,
        vejas, kvepiantis dregme ir rudeniu,
        parkai, alsuojantys puvanciais lapais ir grybais...

        Zemes rutulys skrieja kartu su mumis bekrastese Kosmoso platybese, nesdamas mus i rudeni, ziema, pavasari, vasara, rudeni... . Amzinas ratas. Amzina kaita. Gera zinoti, kad po rudenio bus ziema, o po ziemos - pavasaris. Tai reiskia - mes gyvename, mes alsuojame, mes dziaugiames ir laukiame naujos vasaros, naujo pavasario.... Tebunie taip amzinai.

P.S:. Vivaldzio nepakartojamo grozio kurinys, skirtas rudeniui.
                 http://www.youtube.com/watch?v=kIEEXJFLS0A

Liepa

         Vasara tuoj tuoj perzengs rudens slenksti. Uz keliu dienu rugpjutis. Laikas bega greitai, o ypac vasara. Ir dar tokia vasara, kai lyja ir lyja. Nebuvo tokios dienos , kada drasiai galejai sau leisti zygiuoti prie juros ir paguleti ant papludymio, ranku pirstais nerupestingai zaisti smelio smiltelemis ir justi juros vandeni, saltais pirstais kutenanti pasiurpusia oda.


Nuostabioji pasiflora

         Bet si vasara isimine man ypatingai gausiu liepu zydejimu. Dar ir dabar matau tarp liepu lapu likusius liepziedzius, kurie , pavirte i gelsvus spurgelius, vis dar yra aplieje medzius auksu. Prisimenu liepu kvapa, kuris ypac sustipredavo vakare ir lietui nulijus. Eini tokia liepu aleja ir jauti kaip tave glamoneja medaus aromatas, krintantis saldziais laseliais ant grindinio, ant zmoniu, ant zoles... . Sis kvapas visada man  primena mociutes liepziedziu arbata su avieciu ugliais arba avieciu uogiene ir medumi. Mmmmmmm... kaip budavo gardu. Ir naudinga. Ypac kai persaldavau. Vire tokia arbata ir mama. Nepakartojami prisiminimai. Amzini.

        O dabar zydi pasifloros. Dar vienas nuostabaus grozio augalas. Man labai patinka  didziuliai pasifloru ziedai. Didziuliai pumpurai apipyle krumus, prigludusius prie namu sienu ar apsivijusius tvoreles prie namu. Atrodo, kad zali pumpurai , praplysdami paskleis nuostabaus grozio muzika. Laukiu sausmedziu zydejimo. Dar vienas augalas, kuris mane zavi nuostabiais ziedais ir dar nuostabesniu ju aromatu. Galeciau megautis ir megautis uostydama sausmedzio ziedus. Kvapas uzburiantis. Jokie garsiu kompaniju ir firmu kvepalai negali lygintis su sausmedzio ziedu aromatu. O ir buti negali kitaip. Juk tokiu grozybiu kureja yra gamta. Reikes eiti patikrinti ar jau zydi sausmedziai, nes beveik kiekviena nama jie puosia, kaip ir pasifloros arba  vijoklines rozes. Grazu. Ir nesvarbu, kad lyja ir apskritai oras bjaurus. Vasara yra vasara. Ziema nepamatysi tokiu grozybiu.

         Lauksiu rugpjucio. Gal, galu gale, apdovanos mus vasara saule ir siluma. Ir jura...

Sausmedis



Lyja...

           Kaip as laukiau vasaros! As visada jos laukiu, nes ilgiuosi saules ir silumos, bet si vasara nieko panasaus kol kas nezada. Lyja, lyja, lyja.... Istisas dienas krinta vanduo is dangaus. Aciu Dievui, kad bent retkarciais praplysta dangu dengianti debesu drobule ir saule gali pasiusti mums savo spindesi ir siluma. Bet tik retkarciais. Gerai, kad po mano langu auga didziule liepa. Gyvenu treciame aukste ir matau liepos laja tiesiai ties mano langais. Dabar liepu zydejimo metas ir jos apsipyle liepziedziais. Ziedai, isiterpe tarp sviesiai zaliu lapu, nugeltonina medziu laja ir atrodo, kad tarp ziedu ir lapu zaidzia saules zuikuciai. Pasidaro linksmiau ir silciau , kai ziuriu i mano liepa.
          Kai lyja, man visada pradeda ateiti i galva romantines, kurybingos mintys. Tada pradedu isivaizduoti save susisupusia i silta apklota, sedincia supamojoje kedeje prie degancio zidinio ir svajojancia ar darancia ka nors megstamo... Va , reikia pasimokyti is olandu, kurie, turedami laisva minutele, ja ir isnaudoja savo malonumui. Matau praplauke po mano langais zmones didziuliu   kateriu, dar vienas kateris pilnas zmoniu... Visi su skeciais arba nuo lietaus sauganciais rubais ir lietus jiems ne motais. O manes neisvarysi tokiu oru i lauka, tad ir sedziu ir nieko nedarau... Nors jau seniai turiu kirbancias mintis, kad reiketu ka nors parasyti apie lietu, nes jis toks daznas svecias sioje salyje.... O sako, kad Lietuva - lietaus salis, "Lietuva, kur lietus lyja".... Nieko panasaus.


Lietus

Lyja...
Is dangaus krinta ant sidabro siulu suverti kristoliniai karoliai...
Eina zmones skeciais  prisidenge spalvotais...
Tukstanciu tukstanciai kristoliniu karoliu suduzta, atsitrenke i zeme, i zole...
Uzmerkiu akis ir girdziu, kaip barbena lietaus lasai namo stoga...
Skamba muzika lietaus sukurta kiek liudna, bet raminanti mano siela...

Apokalipse

          Apokalipse, Apokalipse.... Labai daznai girdimas zodis. Zmones laukia (tiksliau ne laukia, bet galvoja , kad ji bus)  Apokalipses. Pranasai is senuju laiku ispranasavo ja arba dar kitaip sakant Pasaulio pabaiga. Ir Biblijoje apie ja parasyta. Pergyveno zmonija jau ne viena Pasaulio pabaiga, bet vis dar gyvuoja.
          Apokalipse. Pasaulio pabaiga. Baisu. Neisivaizduoju, kad galetu va taip imti ir paprastai viskas uzsibaigti. Tiksliau ne paprastai, o net labai sudetingai. Pakankamai prisiziurejome filmu apie Apokalipse. Maciau filma "2012". Ten vyksta zemes drebejimas, potvyniai, plysta zemes pavirsius, siauteja ugnikalniai.... Baisu. Bet ne taip baisu, kai tik ziuri ir nedalyvauji pats visame tame chaose. O man teko sudalyvauti viena nakti sapne. Uhu hu... . Buvo tikra Apokalipse. Sapno pradzioje buvo labai grazi sauleta diena, nepranasaujanti jokios pasaulio pabaigos: ciulbejo  pauksteliai , dangumi plauke balti debeseliai... Buvo grazu, kol gatviu neuzpludo gyvunai: drambliai, tigrai, gyvates, pauksciai. Nustebusi ziurejau i si zveryna ir nesupratau, kur jie bega ir del ko bega... kol nepamaciau paskui juos atsiritant vandens bangos- didziules didziules. Tada man tapo aisku viskas... Stai kaip atrodo Pasaulio pabaigos pradzia. Paskui as ir daugiau zmoniu pamateme juroje viesulus. Jie nese tamsa ir dregme tiesiai link musu. Nezinojau ka daryti, ir staiga prisiminiau dokumentini filma apie viesulus-tornadus. Tame filme rode, kaip zmones gelbejasi nuo sios gamtos stichijos, jei buna staiga uzklupti. Ir as padariau taip kaip tame filme- nubegau ir pasislepiau vonioje. Bet tas viesulas taip ir neatskrido iki manes. Pasidare smalsu, kur jis dingo. Islindau is savo sleptuves ir pamaciau nuostabu vaizda: viesulai vis dar siautejo juroje, siurbe jos vandeni kartu su visais juros gyviais. Maciau kaip is dangaus krinta zuvys o patys viesulai mirgejo sidabru nuo juose besisukanciu zuvu.  Pagalvojau, kad nezinia kas geriau ar kai varlemis lyja, ar kai zuvimis? Na , o paskui pagalvojau, kad reikia krautis lagamina ir begti kartu su visais. Ir pasiciupau pirmiausia siltus rubus ir pagalves... Atsibudusi ilgai galvojau, kodel man tos pagalves buvo reikalingos? Ne pinigai, ne dokumentai , bet pagalves... Matyt, kai baigiasi pasaulis, pinigai ir dokumentai yra nereikalingi. Logiska. Ka tu pirksi, jei nieko nebebus ir kam bus svarbi tavo tikroji asmenybe?
         Stai kokia manoji Apokalipse. Buvo visko ir daugiau, bet ne viska atsimenu. O kazin kaip is tikruju butu? Uz ko zmones griebtusi pirmiausiai? Uz pinigu? Uz brangenybiu? Uz pagalviu?

Dirizablis

         Vakar maciau toki dalykeli, kurio nesitikejau niekada pamatyti. Geras tas senoliu posakis "niekada nesakyk niekada". Patyre zmones. Apskritai musu bociu isminti gali pritaikyti visais laikais. Taigi, apie reikala, kurio , maniau, niekada nepatirsiu. Sedejau sau kambaryje prie atviro lango ir stebejau kas darosi lauke. Kazkaip netycia zvilgtelejau i dangu: paprastai as matau skraidancias zuvedras ir dar balandis vienas kitas praskenda... O ta karta pamaciau ne zuvedras ir ne balandzius, o dirizabli. Oho, geras! Matydavau praskrendant oro balionus, i kuriuos ziurint man visada uzgniauzia kvapa. Oro balionas man sukelia labai nuostabius jausmus. Paskraidyti oro balionu yra mano svajone. O dabar pamaciau didziuli dirizabli! Galvojau, kad tokie nebeskraido, kad liko tik prisiminimai is senovines dokumentikos ir piesiniu. Na, gal as ko nors nezinau. Atsilikusi gal as nuo realaus gyvenimo. Is tiesu, kodel negali skraidyti dirizabliai, jei skraido oro balionai? Juk jie irgi is senoves. Gal ir nevertejo aprasineti sio mano patyrimo, bet man tai buvo nuostabus reginys. Apsidziaugiau, kad danguje gali pamatyti ne tik zuvedras ir lektuvus, bet dar ir nuostabius dalykus. Dazniau ziuresiu i virsu...



Cia is senuju laiku dokumentikos dirizablis Graf Zeppelin



O cia siu laiku dirizablis

           Paskaitinejau apie dirizablius internete ir , pasirodo, kad dirizabliai grizta! Su jais yra siejama labai daug projektu. Nuostabu! As visada maniau, kad ne viskas , kas yra sena, yra bloga. Geri dalykai grizta ir nelieka pamirsti, kaip ir gera muzika, kinas ir kiti meno kuriniai...


   P.S.: o man iskilo klausimas toks- kazin musu didzkukuliai arba cepelinai gal yra senuju dirizabliu prototipas? Isradingi tie lietuviai...

Geriau veliau nei niekada

       Geri, ismintingi zodziai. Gal geri tik man, nes reikia gi save kazkaip pateisinti. O pateisinti save labai noriu, nes praejo visos graziausios sventes, o as neparasiau nei zodzio. Nezinau, kaip taip gavosi. Paprasciausiai neturejau laiko ar... . Aj, nerasysiu kitos priezasties. Truputi geda.

       Taigi praejo Verbu arba dar kitaip Palmes sakeles sekmadienis, baigesi ir Velyku svente. Va, visai neseniai buvo ir Mamos diena. Kaip svenciau? Verbu sekmadieni buvau baznycioje. Joje uz penkis centus gavau buksmedzio sakele. Pamaldu metu visi zmones laike sakeles rankose ir kunigas jas pasventino.  Pasventino ne tik sakele, bet ir mane pacia ir kitus zmones - su "krapylu" sventu vandeniu mane aptaske kaip reikiant. Atrode, kad pavasarinis lietus nulijo. Nezinau ar as nuo to geresne pasidariau, ar sventesne. Zmogus yra silpnas, nuodemingas- cia meldziasi, cia tuoj is baznycios isejes velnius isdarineja. Ir as ne kitokia. Aisku nieko baisaus nepadariau, bet ... . Ai ka as cia. Is tikruju tai turejome tureti palmiu sakeles, bet Olandijoje jos neauga ir, beje, Lietuvoje taip pat. Taip kad sukames kaip kas ismanome. Kas buksmedzio sakeles atsinesa, kas verbas lietuviskas arba kadugius, o kai kas turi galimybe ir palmes sakeliu isigyti. 

Cia Verbu sekmadienio procesija Granadoje. Gerai jiems- pas juos auga palmes...

O cia lietuviskos verbos

      Velykoms pradejau ruostis gal pries dvi savaites iki joms ivykstant. Kaip ruosiausi? Rinkau svogunu lukstus. Siaip as svoguniuku - cibuliuku megeja. Lupant juos galiu ir paverkti, bet del ju verta aukotis. Taigi pririnkau pilna dezute lukstu, kuriuos  paskutini sestadieni pries Velykas sumeciau i verdanti vandeni ir viriau tol, kol vanduo parudavo. Paskui isemiau lukstus ir ismeciau, o nuspalvintame vandenyje daziau kiausinius. Geras, ekologiskas senovinis budas kiausiniu dazymui. Jokios chemijos. Ar tikrai? Na , taip manysiu, nes musu laikais kur nedursi , visur chemija. Geriau galvoti, kad ekologiska viskas buvo, be chemijos. Kita surinktu svogunu lukstu dali panaudojau irgi kiausiniu dazymui. Susukau kiekviena kiausini i svogunu lukstus ir apsukau siulais, kad laikytusi. Deja, siais metais neturejau senu kaproniniu puskojiniu ir pedkelniu. Geras dalykas tos senos skyletos kojines. Kartais ir jos gerai pagelbeja, ypac per Velykas. Pernai metais buvau ju prisirinkusi ir kiausinius pavyko laaaabai graziai nudazyti. Prie ko cia senos pedkelnes ir kiausiniu dazymas? O prie to, kad senas kojines sukarpai ir paskui i jas susuki kiekviena kiausini , pries tai ji susukes i svogunu lukstus. Lietuviska velykine matrioska gaunasi. Pabandykit, jei kas nezinot. Pernyksciai kiausiniai gavosi grazus ir spalvingi todel, kad laikiausi dazymo technologijos, o siais metais nesilaikiau ir todel kiausinai nebuvo spalvingi. Gavosi rudi su sviesiom demem, kaip kokie degli parsiukai, bet nesvarbu - vistiek Velyku ryta pasitikau su desimcia deglu kiausiniu. Papuosiau Velyku medi.... Va cia tai buvo tikra nesekme. Bandziau vysnios sakeles priversti suzaliuoti, bet, matyt, is manes ne kokia pumpuru sprogdintoja gavosi. Na, nesuzaliavo tos sakeles. Vargstu su jomis, kovoju jau gal menesis. Iki dabar vis dar sprogdinu pumpurus. Paziuresiu kas atkaklesnis- vysnios sakeles, pumpurai ar as. 



Panasiai ir mano dazytieji atrode...



... ir mano velyku medis

           O vakar buvo Mamos diena. Prisiminiau savo Mama. Net sapne ji buvo pas mane atejusi. Vadinau ja "saulyte". Gerai, kad yra toks dalykas kaip sapnu salis. Gali sutikti  tuos, kurie isejo amziams. Vakare "Skype" radau sunaus pasveikinima su Mamos diena. Pasidare taip smagu ir silta, tarsi pavasario saule butu susildziusi mano sirdi.

     Tai tiek.

     Beje,  pyragas, kuri turejau Velykoms, buvo labai skanus ir marguciai buvo visai grazus, o Velyku medis - nuostabus.





Praregejau

      Buna dienu , kai staiga imi ir praregi. Va, eini gatve, kuria zygiavai simtus.... ne , milijonus kartu, ir pamatai tai, ko anksciau nepastebejai. Pasijauti, tarsi migla kas tau nuo akiu butu nuputes. Ir su protu kazkas pasidaro. Staiga mintys, kurios  tave kamavo kiekviena diena, siusdamos neigiamus signalus, dingsta: isgaruoja, istirpsta, susilydo i pigaus metalo moneta, kuria tu paprasciausiai ismeti, atsikratai, kaip nereikalingu daiktu. Ir pasidaro taip lengva ir gera. Visi takai, tuneliai, keliukai tavo smegenyse uzsidaro ir minciu tekme sustoja. Ir tokiomis akimirkomis tau atsiveria pasaulis, supantis tave. Keisciausia, kad tas pasaulis atsirado ne staiga. Jis buvo visa laika, tik rupesciai ir kasdienybe buvo uzsupe tave, uzliuliave taip, kad pamirsai dairytis, pamirsai matyti kur esi, kur eini, ka darai...
      Butent taip as jauciausi sios dienos ryta. Ejau i savo olandu kalbos studijas. Ejau is leto, neskubedama, nes turejau pakankamai laiko ir nebijojau, kad paveluosiu. Ryto saule skaisciai sviete, upes vanduo raibuliavo. Kiekviena bangele atspindejo saules sviesa ir  atrode , kad vandens pavirsiumi plaukia tukstanciai auksiniu zvynu. Medziuose ciulbejo pauksciai. Zmones vaziavo dviraciais kas kur, bet visu veiduose sviete sypsenos. Pamaciau labai grazu nama. O paskui ne labai grazu, bet su graziu sodu, kuriame auga magnolijos ir  vysnios, aplipusios nuostabiais ziedais, pienes..... Paskui atkreipiau demesi i skersgatvi, kurio, rodos, niekada nebuvo. Labai grazi vieta, kaip kokiam kurortiniam miestelyje, kur zmones leidzia laika vien poilsiui. Is kur visa tai? Is kur viskas atsirado? Pasijutau, tarsi buciau pasakoje, kurioje stebuklinga lazdele gali padaryti viska, vien tik ja mostelejus ir issakius norus. Bet is tikruju tai jokios burtu lazdeles nera. Tik ivyko paprastas dalykas- mano protas, mano akys staiga praregejo. Tapau svari nuo savo ikyriu, persunktu rupesciu bei nepasitenkinimu, minciu ir tiek. Atrodo taip nedaug reikia- tik atitrukti nuo kasdienybes- ir pamatai pasauli visai kitoje sviesoje. Nezinau kaip bus rytoj. Ar sugebesiu islaikyti uzrakintas duris i kasdienybe? Kaip geriau prisiminti, kurioje smegenu lentyneleje padedu rakta nuo duru, kurios iseina tiesiai i ta pasauli, kuris supa mane, bet as jo nematau, nes esu per daug susirupinus savimi.

Stebuklu diena

        Siandien man pasiseke dvigubai. Buvau priversta pajudinti savo tingu kuneli. Ir labai gerai, kad taip atsitiko. Su reikalais turejau vykti i pajurio miesta Katwijk'a , esanti uz devyniu kilometru nuo mano gyvenamosios vietos. Vaziuojant pamaciau zydincias magnolijas. Matau as jas kiekvienais metais ir kiekvienais metais man tai tikras stebuklas, nepakartojamas vaizdas- medziai stovi visiskai be lapu, bet lipte aplipe didziuliais baltais, roziniais ar sviesiai violetiniais ziedais. Saules spinduliai zaidzia tarp ziedu, suteikdami jiems spindesio. Nuostabu! Tai vienas is stebuklu matytu siandien.


Taip zydi magnolijos medis

              O dar vienas stebuklas ivyko man bunant namuose. Po mano virtuves langu yra kaimynu, gyvenanciu zemiau musu, namo stogas. Jis plokscias, tad  lietui nulijus susikaupia vanduo idubose. Tai puiki vieta pauksciams. Megsta jie  pasiturksti tose balutese, nes saule isildo vandeni ir tampa malonus. Maciau ivairiu pauksciu , atskridusiu pasimegauti tomis silto vandens proceduromis. Buvo atskride zuvedros, laukiniai balandziai uldukai, zvirbliai, bet siandien pamaciau tokius, kuriu neregejau taip arti niekada. Jie buvo ranka pasiekiami, bet as nedrisau net kvepteleti. Didvyriskai iskenciau nosies kutuli. Juk zinote, kad, kai ypac nori susikaupti ar sustingti, nenorint issiduoti niekam, visada pradeda ka nors nieztieti ar kutenti. Taip ir man pradejo pasiutusiai kutenti nosi, bet istveriau. Nenorejau nubaidyti stebuklo. O tas stebuklas buvo porele graziu kekstu. Nuostabus pauksciai. Pasimaude, pasipliuskeno ir nuskrido, o as likau suzaveta ir laiminga. Tikiuosi juos pamatyti dar ne viena karta, nes, man atrodo, kad kekstai apsigyveno kuriu nors kaimynu sodelyje. Sodeliu daug, o tokia pauksciu sanatorija ant kaimynu stogo po mano virtuves langu - tik viena.


Taip maudosi kekstas



Ar as ne grazus?

       O dar siandien maciau zydincius forzitiju krumus. Daugybe ju yra musu mieste. Isnaudotas kiekvienas kampelis, kurio netobuluma paslepia siu krumu pagalba. Pavasari, zydint forzitijoms , miestas pavirsta saules sventove - geltona zydinciu ziedu spalva atrodo kaip saules lasai, nukrite ant musu nuodemingosios zemes.

Pavasarines saules lasai - forzitija



Pavasarinis tingumas

      Apsileidau visiskai. Aptingau kaip reikiant. Laikas pradejo teketi taip is leto... Suletejo mano mintys. Muzos aptingo. Nepasivargina paplasnoti sparnais ir atskristi pas mane. Nera mano muzu, nera minciu. Pfuuuuuuuu....... . Tingiu. Tingiu daryti valgyti. Tingiu skaityti. Tingiu iseiti pasivaikscioti. Kazkokia oblomovscina..... Tik miegoti ir nieko neveikti netingiu. Na vakare dar atsiranda kazkiek energijos paziureti televizoriu, pasedeti prie kompiuterio ir uzsiimti mano megiamu darbu - siuvinejimu.  Stai ir viskas.  Iki kito karto. Tikiuosi pasveikti nuo tinginystes.
       Prirasiau cia visko.... Net geda pasidare, bet nenoriu nieko keisti. Kol kas. Man tai patinka.

Balandzio pirmoji

    Neturiu daug minciu, ka galeciau sios dienos proga parasyti. Is viso neturiu. Nesugalvoju nieko. Nezinau ar olandai svencia  Melagiu diena. Negirdejau nieko sia tema. Gal to melo kasdiena tiek daug, kad ir svesti neverta. Kiekviena diena svente. Kasdienybe. O as va gal ir galeciau ka nors apmeluoti, bet neturiu noro... ir neturiu ka... Mmmm.... va ir apsimelavau. As gi pazadejau savo draugeliams zasinams duonos atnesti, bet neatnesiau. Taip iseina pamelavau as jiems. Vat kaip. Pazadejau ir spyga pakisau. Va taip ir atsvenciau sia diena. 

        P.S.: supratau, kodel olandai nesvencia balandzio pirmosios kaip Melagiu dienos. Olandijoje balandzio pirmoji yra Eutanazijos diena. Ziauru ir graudu, kai kazkas kazkam turi atimti gyvybe ir nesvarbu del kokiu priezasciu - rimtu ar nevisai. Vistiek ziauru, nors gal ir teisinga.

Mano draugai ir meile

        Grazu... . Man labai grazu matyti isimylejelius, o ypac, jei jie yra tavo pazistami. Tada dar maloniau, nes dziaugiesi, kad jie yra laimingi. Bet nuo pradzios.
        Kai atvaziavau i Olandija ir apsigyvenau Leideno mieste, galvojau, kad nezinia kada susirasiu draugu. Neesu labai draugoviska, bet vistiek kartais norisi su kuo nors pabendrauti, i kavine nueiti ar siaip paslankioti. Pirmomis savaitemis ir menesiais nepavyko susidraugauti su niekuo, bet gal ir nesistengiau labai. Adaptavimosi procesas vyko. Bet veliau pastebejau, kad ties mano namu, kuriame gyvenu, ir tiesiai po mano langais renkasi grupele personu. Stebejau juos, ziurejau ka veikia. Pradzioje nelabai man  jie patiko. Zinot patys, kad kai tik grupe, taip ir bendravimo problemos tuoj atsiranda. Tai apsipesa, tai kaip reikiant vienas kitam i skudurus duoda - lyderiu visada atsiranda. Ir naktimis ar veliais vakarais kartais jau per daug triuksminigi. Stebejausi,  kaip musu kaimynai pakencia, nes mazu vaiku turi, kuriems reikalinga ramybe. Ilgainiui  ta grupele draugu pradejo mane  dominti. Sumasciau, kad gal ir as galiu su  jais kartu, tik niekaip nesugalvojau, koki buda surasti, kad mane priimtu ar bent neignoruotu.  Nutariau, kad pradesiu nuo vaisiu. Viena diena isdrysau iseiti laukan pasiemusi pyrago (turejau siek tiek, nors truputi padziuves, bet skanus). Kai pradejau artintis prie ju, pajutau ismeigtus i mane zvilgsnius. Isivaizduokite, kaip yra nejauku, kai i tave ziuri dvidesimt  personu ir dvidesimt poru akiu (keturiasdesimt  akiu). Paskui kilo sujudimas. Bet nieko, prieme. Kiti net labai draugiskai. Apsidziaugiau, kad neatstume. Pabuvau su jais trumpai. Susipazinome. Vienas man labai patiko. Tokio zydrumo akiu dar neteko matyti. O siaip tai visi rudaakiai ar gelsvaakiai, nezinau net kaip spalva nusakyti. O dar vienas man parode ka moka. Isdarinejo tokius triukus! Aisku, man buvo labai juokinga . Isivaizduokite storuli, kuris bando sokineti virsun ir stengiasi nugaleti zemes trauka. As jam net pravarde daviau- Cirkininkas.
       Po to nelabai daznai, bet retkarciais vis iseidavau pabendrauti su jais. Ir va pernai, pavasari, pastebejau, kad du yra tokie labiau atsiskyre nuo grupes draugu. Galvojau susipyko, bet, pasirodo, meile cia kalta. Taigi isimylejo vienas i kita! O netrukus pamaciau, kad ir vaikeli turi. Stai ir va. Draugavo, draugavo ir pridraugavo. Bet man grazu. Ir grazu ziureti kaip seima bendrauja: visur tryse, visur kartu, ir vaikeli savo taip priziurejo, kad net stebetina. Na grupe draugu sumazejo, bet neisiskyre suvisam. Kartais ir isimylejeliai prie ju prisijungdavo.     
         O si pavasari pastebejau, kad grupe visai subyrejo. Kartais susirenka, bet ne visi ir vis po du, vis po du. Ka gi, pavasario galia stipri. Ji valdo musu visu jausmus. Pradeda selti hormonu audros, viskas auga, medziai krauna pumpurus, zydi geles, saule linksmai sviecia.... Ir pakvimpa meile. As irgi isimylejau pavasari. Na ziuresiu, kas bus toliau. Manau, kad greitai grupe pasipildys naujais nariais. Kiek suprantu sie metai bus mazyliu metai. O pernykstis mazylis jau isaugo ir nebegaliu jo atskirti nuo tevu, bet vis dar matau ju trijule. Istikimi vienas kitam. Triuksmauja grupiokai dar labiau, kai susirenka. Ko gero teisybe porina posakis, kad zasys isgelbejo Roma... savo gagenimu . Aisku , cia , mano mieste, jos nieko negelbeja, bet triuksmauja kaip reikiant. Bet as nepykstu. Man tai sukelia sypsena. Myliu as savo dvidesimt viena draugeli.. Taip taip dvidesimt viena. As nesuklydau, nes tas vaikelis pernykstis ir yra dvidesimt pirmas.
       Taigi stai tokie mano pirmieji draugai.

Zmones is ateities

      Visada galvojau, kad galimybe persikraustyti is ateities i praeiti ir atvirksciai yra tik fantastu ir pasaku megeju triukai. Pasirodo ne. Gyveni zmogus ir nezinai, kokie stebuklai darosi aplink tave ir musu planetoje. Sutikau tokiu zmoniu is ateities ir net sekmingai su jais bendrauju. Pradzioje sunku patiketi, paskui pasidaro linksma, o dar paskui pripranti ir nebekreipi demesio. 
      Yra musu Zemeje vieta, kur gyvena zmones is ateities. Gyvena ramiai, kaip ir mes. Turi savu problemu, kurias ir issprendzia savaip. Nezinau kaip tai padaro, nes dar nesigilinau. Paprasti, simpatiski zmones. Sako, kad musu laikais geriau, nei ateityje. O atvyke jie yra is 2500 -uju metu . Taigi mums iki ju dar beveik penki simtai  metu. Bet svarbiausia, kad mes is savo 2011- uju galime laisvai nuvykti i ateiti pas juos. Nieko cia nera sudetingo, tik, kaip visada, reikia tureti siek tiek santaupu siai kelionei.
      Netikit? Be reikalo. Pasakiau tikra tiesa. Cia kaip toj dainoj..."dievaz nemeluoju- teisybe gryna. Tai gali patvirtint vaikai ir zmona..." Na, zmonos as neturiu, nes pati atlieku sia role, vaikai gal ir galetu patvirtinti, jei butu salia... Salia yra tik mano vyras. Manau, kad jis patvirtintu. Patikekit. Tikrai nemeluoju. Ranka ant sirdies galiu uzdeti. Persizegnoti ar ... nezinau dar kaip galeciau prisiekti.
     Viskas. As pasakiau. Hau.

Stai taip atrodo ta salis is ateities



O cia medziai, kurie auga ten. Kazin pas mus irgi tokie pasidarys po penkiu simtu metu ?



Ir bananai nepasikeite...



Aciu Dievui, gamta ir jos grozis dar neisnaikinta



Ir po penkiu simtu metu bezdzione yra bezdzione... Jokio progreso



O taip ateities zmones uzdirba pinigus. Griztame i naturalizacija



O tokiai dievybei jie meldziasi. Matyt darbo liaudies atstove

Tai mazoji ateities gyventoja. Jei galetu prabilti, tai patvirtintu, kad as ,dievaz, nemeluoju

O stai cia yra zemelapis , kur galima nukeliauti i ateiti, o paskui atgalios, namolei. Tos paslaptingos vietos pavadinimas Tailandas



Dantu skausmas, pinigai ir priesaika

           Viduramziais zmones, nepatikusius valdziai ar apsauktus eretikais , sodindavo i kalejimus ir ten kankindavo visokiais ziauriais budais. Siais laikais inkvizicijos ir budeliu vaidmeni atlieka gydytojai.  Jie, gydydami naudoja visokius budus, kad galetu isgauti is zmoniu informacija apie tai, kiek jie turi pinigu arba ar uzmokes uz gydyma draudimas. Vienas tokiu ziauriausiu budu yra dantu skausmas. Jei tu ateini pas gydytoja ir sakai, kad tau skauda danti, jis pirma nori suzinoti ar tu galesi susimoketi: jei galesi - gydys, jei ne - kankinkis toliau. Kai kalba eina apie pinigus, zmogiskumui ir gydytojo priesaikai nebelieka vietos. Hipokrato priesaika sako, kad gydytojas turi numalsinti ligonio kancias. Bet kur tau. Jei is ligonio neisgauna jokios informacijos apie mokuma, o ligonis yra labai ikyrus, nes jam skauda, tai tada suteikia labai trumpa paslauga: israuna danti ir tu sveikas! Bet pries tai kankina auka daugiau kaip savaite. Aisku, kancia nugaleta, bet zmogus neteko danties. O tai kaip tada chirurgai? Jei operuojamasis neturi kaip susimoketi ar nesusimokejo pinigu is anksto, tai tada ka? Chirurgas ji papjauna? Ir kancia dingo, ir ligonio atsikrate. Tai va taip. Tokios tokeles. Inkvizicija neisnyko net iki musu laiku, tik ji igavo kita pavadinima. Tapo reketine inkvizicija.
         

      Baigiu. Nebeturiu ka pridurti. Issiburbuliavau ir tiek. Pasidare lengviau.
         

Nakties kosmaras

        Pastarosios naktys man labai neramios. Sapnai mane nunesa i pilna neramumu gyvenima. Vis kazka gelbeju: tai skestancius , tai prasmengancius i duobes pilnas zemiu. Paskui matau geliu puokstes, geles vazoneliuose.  Matau masinu avarijas, kai jos dauzosi viena i kita... Bet viskas gal butu nieko, jei nesusimaisytu  i viena  kruva. Labiausiai mane kankina sapnai be jokios logikos. Kai prabundi, jauti tik kazkoki sloguti, kuris neapleidzia visa diena.
        Praeita naktis buvo baisiausia. Nezinau, kur buvo nukeliaves mano astralinis kunas sapno metu, bet tai buvo tikrai viena is nemaloniausiu vietu. Atsiduriau kazkokiu tamsiu kambariu labirinte ir visuose juose jauciau blogi. Labai norejau gerti ir zinojau, kad visuose tuose kambariuose as galiu numalsinti troskuli, bet kazkoks vidinis balsas man draude  i juos visus eiti. Nuo uzdarytu duru dvelke saltis ir baime. Troskulys mane visai nukankino ir as issirinkau viena kambari, kuris  maziausiai skleide baime . Iejau i ji ir pabandziau rasti sviesos junginkli iprastoje vietoje, bet neradau. Maciau, kad naktine lempa stovi ant spinteles kambario gilumoje, o salia stovi stikline gerimo. Zengiau keleta zingsniu ju linkui ir staiga pajutau salia dideli blogi. Nemaciau kas tai buvo, bet buvo baisu. Zveriska baime. Kazkas pradejo mane tempti uz plauku ir jauciau, kad nori mane nuvilkti ten, is kur niekas negrizta. As pradejau priesintis ir klykti. Visa tai man gavosi kaip suletintame filme. Bandziau sauktis pagalbos, kiek nesa jegos, bet tai buvo taip sunku padaryti! Burna buvo tarsi uzklijuota, judesiai labai leti. Pagaliau pavyko garsiai susukti ir as prabudau. Prabudau, nes mane prizadino mano pacios balsas. Matyt saukiau gana garsiai, kad net mano vyras atbego is kito kambario paziureti kas man atsitiko... Taigi va tokiu sapnu karalysteje kartais as bunu. Dziaugiuosi, kad ne taip daznai, nes bijociau eiti miegoti, o sapnuoju kiekviena nakti ir dar spalvotai.  Nezinau su kuo susije yra tie mano neramus pastaruju naktu sapnai, bet gal tai turi rysi su ivykiais Japonijoje? Vis delto mes esame gamtos vaikai ir tuo paciu esame susije su Zemes energija. Gal negatyvi Zemes energija sitaip mane veikia? Pyksta musu planeta ant zmoniu ir turi uz ka. Patys viska zinome, bet elgiames kitaip nei deretu. Nepamokslausiu cia apie tai, ka zmones daro negerai musu gamtai, nes milijonai straipsniu parasyti ta tema ir nufilmuota simtai filmu apie gamtos kersta zmonijai. Jei pradesiu kalbeti apie tai, gausis mokslinis traktatas.  Tiek to, apsiribosiu tuo, ka cia parasiau.
       Kazin kur nukeliaus mano astralinis kunas sia nakti?

Kovo 11-oji

       Ne, ne, ne! Negalvokite, kad ruosiuosi dabar aprasineti, kokia yra reiksminga si diena Lietuvos valstybes istorijoje. Myliu as Lietuva, zinau kuo yra ypatingos valstybines sventes, nes  visi aplinkui tik ir kalba apie tai, bet, prisipazistu, neesu tokia patriote, kad is proto kraustyciausi del siu valstybiniu svenciu. Laukdavau as ju labiau del to, kad tomis dienomis i darba eiti nereikdavo. Vat. Tokia jau as esu ir manau daugelis taip galvoja. Nereikia sau meluoti. Tomis dienomis ir prie buteliuko pasedeti tarp draugu ar giminiu smagu, ir patinginiauti, pailseti.
       Si diena man reiksminga tuo, kad as atejau i pasauli butent kovo vienuoliktaja. Dideliam mano dziaugsmui. Atejau, kad galeciau suktis  kartu su visais gyvenimo sukuryje, kad matyciau, kaip yra nuostabu aplinkui, kiek grozio, kiek dziaugsmo. Ir visai nesvarbu, kad gyvenime buvo laikotarpis, kai nesinorejo gyventi, kad buvo taip, atrodo, juoda, kad juodziau ir buti negali. Bet viskas praejo, viskas dingo, istirpo, tik nusedo atmintyje, kur retkarciais pakyla drumzles ir liudina. Niekai. Zinau, kad visada po nakties ateis diena.
      Bet as ne apie tai. As tik noriu pasakyti, kad labai dziaugiuosi gimusi. Ir nesvarbu, kuri diena tai butu, bet likimas taip sutvarke, kad sia diena buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybes atkurimo diena. Svajones pildosi! Nuo mazens pavydedavau tiems, kieno gimtadieniai sutapdavo su kokiom nors reiksmingom datom. Tik nepagalvokit, kad juodai pavydejau. Neeeeee..... tik truputi ir nepiktai. Bet svajojau, kaip butu smagu, jei per mano gimtadieni visi Lietuvos zmones dziaugtusi. Svajojau, svajojau ir stai - mano mintys materializavosi! Dabar visoje Lietuvoje zmones iskelia valstybines veliavas mano gimtadienio proga. Liuks! Verta gyventi vien tik tam, kad savo svajones igyvendintum ar materializuotum. Ir del dar daug daug geru dalyku irgi verta zingsniuoti siuo gyvenimu. Ir tik pirmyn.
     Atleiskit man uz garbetroska. Cia tik toks silpnas jos blykstelejimas. Tegul meta akmeni i mane tas, kuris neturi nors kruopeles garbes troskimo. Zinau, kad neatsiras nei vieno ir akmenimis manes neuzmetys. Liksiu gyventi ir dziaugtis toliau. Ir svajoti.
 

Kovo 8-oji

          Negaliu pamirsti kovo 8- osios, nes ji man visada buvo ypatinga nuo pat mokyklos laiku. Atsimenu, koks kildavo surmulys mokykloje: blizgancios mergaiciu akys, pilnos laukimo, ir nemaziau blizgancios berniuku akys, pilnos paslapties. Ta diena visi svesdavome Tarptautine Moters diena. Ir ne tik mokykloje. Iki dabar prisimenu, kad miestas prazyzdavo tulpiu, gvazdiku, narcizu ir roziu ziedais. Vyrai rankose nesdavo geles savo moterims ir mylymosioms. Berniukai mums prigamindavo visokiu graziu dalyku ir dovanodavo geles. Atsimenu, per viena tokia svente musu klases mergaites gavo berniuku rankomis pagamintus verinius. Is popieriaus. Saugau iki dabar. Grazu.
         Man si svente patinka. Argi labai daug mes turime svenciu, kurios yra tokios grazios ir kvepia pavasariu? Nedaug. Na , aisku, budavo ir tokiu dovanu mylymosioms ir moterims, kurios joms didelio dziaugsmo ir nesuteikdavo, nes kvepedavo ne pavasariu, o alkoholiu ir dar velniai zino kuo. Ne vienas grazuolis gryzdavo namo jau prisisventes iki zemes graibymo. Vargsai taip nusidirbdavo darbe, kad negaledavo  paeiti... Cia jau kaip kas supranta sios sventes prasme. Manau ir dabar niekas nepasikeite. Kai kas dar laikosi sios tradicijos, o  atsirado ir tokiu, kurie bjaurisi ta svente. Atseit sovietine svente. Nieko ji nesovietine. Daug saliu ja svencia ir dziaugiasi. Tik svencia gal kiek kitaip- ne su buteliais rankose ir uzantyse, bet su gelemis ir meile. Nezinau, man tie zmones , kurie baidosi visko kas yra sovietiska, kazkaip nenormaliai atrodo. Ne viskas kas buvo sovietmeciu idiegta  buvo blogai. Buvo ir geru dalyku.
         Dar as prisimenu kovo astuntaja, nes si diena yra mano pusseseres Egles gimtadienis. Gyvena ji Vilniuje, bet, deja, kazkaip nutruko musu bendravimas. Gal tie simtas kilometru isskyre, o gal gyvenimiski rupesciai: seima, vyras, vaikai, darbas.... Gaila, kad neturime laiko vienas kitam, nors daug minuciu ir valandu bei dienu issvaistome niekais... Ka padarysi. Dar turime laiko ir Moters dienai svesti ir gimtadienio proga susitikti. Ne vienus metus  turime pries akis. Mirti dar nesiruosiu, jei ka.
        Siai dienai viskas. Baigiau.
        

        

Atsigaunu... pagaliau

       As pagaliau vel pradedu atgauti vidine ramybe. Aisku, vis dar pasitaiko sio bei to nesmagaus, bet visa tai niekai. Praeis. Nuotaika tokia, kad viskas kas negera buvo ir kas yra nemalonu dabar, atrodo kaip mazos smulkmenos ir nesusipratimai.
      Nezinau kas man padejo atgauti vidine pusiausvyra: muzika, skaitymas ar nuostabus oras? Matyt viskas kartu. Si terapija pasiteisino vel, kaip visada. Muzika, knygos ir saule yra geriausi vaistai nuo depresijos. Na, aisku, gal jau nusibosta ir saves gaileti, nes dienomis, kai nera nuotaikos ir grauzia liudesys, visada prasideda saves gailejimo sindromas. Taip yra man. Nezinau ar kiti patiria ta pati. Kas geriausiai gali tave suprasti? Tik tu pats. Kas randa graziausius paguodos zodzius tau? Tik tu pats. Kas labiausiai gali grauzti tave? Tik tu pats.... Pats sau esi seimininkas. Ne tik kunui, bet ir vidinei busenai. Viskas priklauso nuo taves pacio ir, aisku,  pagalbiniu priemoniu, kurios laaaaabai padeda. Pavyzdziui muzika arba geras, raminantis draugo, sielai artimo zmogaus zodis arba tylejimas. Tyla kartais irgi guodzia ir ramina. Nebutina, kad tau pritartu ar nepritartu, svarbu, kad isklausytu. Dziaugiuosi, kad turiu tokiu zmoniu, tik labai noriu ju atsiprasyti, kad kartais yra priversti kapstytis mano purvyne. Zinau, kad tai yra nesmagu ir nemalonu, nes tenka ir man pabuti guodeju arba klausovu -  is tikro kartais yra sunku ka nors pasakyti ar rasti tinkamus paguodos zodzius. Tada geriau patyleti, bet atidziai isklausyti.
     Kai nuotaika gera, matau daug graziu dalyku aplinkui: saule, geles, besisypsancius zmones... Tada net dargana atrodo visai jau ne tokia niuri. O pastarosios trys ar keturios dienos tikrai nuostabios- saule sviecia kiaura diena, virs galvos zydras pavasariskas dangus pasipuoses baltu debeseliu virtinem, zylutes ciulba savo pavasarine giesmele, zydi krokai, puosdami zalias pieveles violetiniais ir geltonais ziedeliais, skleidzia ryskiai geltonas ziedu karunas narcizai... Gerumelis. I mano siela grizta pavasaris.

P.S.:    O taip va linksminasi zmones, kai ju nuotaika gera. Moka gi jie is smulkmenu ir nesamoniu dziaugsma pasidaryti. Daug smagiau linksmintis, nei buti surugusiam, kaip triju dienu pienas. Bet ne visada taip pavyksta. O gal ir nereikia , kad pavyktu? Nes, jei busi visada geros nuotaikos, nezinosi, kaip yra gera po saves gailejimo ir grauzimo sindromo vel grizti i pilna smagumu pasauli. Tam mes ir esam zmones, kad turetume emocinga gyvenima. Taip ivairiau ir idomiau.

Muzika ir as

           Siandien atsirado nenumaldomas noras klausytis muzikos, kuria as labai megstu. Turiu prisirasiusi keleta kompaktu, bet senokai ju neklausiau. O siandien kilo noras. Matyt jau prireike atgaivos mano sielai. Anksciau visada klausydavausi savo megiamos muzikos, kai jausdavausi negerai, kai mano sieloje kildavo sumaistis ar ja savo lediniais pirstais  paliesdavo liudesys.  Man tai padedavo anksciau, tad nutariau pabandyti tai ir dabar. Patogiai isitaisiau ant sofos ir pasineriau i muzikos pasauli. Garsai mane nunese toli toli nuo sio pasaulio negeroviu, pasijutau tarsi man butu isauge sparnai. Skriejau mintyse tarsi paukstis, nesamas muzikos vejo. Gera... nuostabu ir lengva... Harmonija...  Jauciu, kaip vejas pucia man i veida, priversdamas uzsimerkti, o as skrieju ir skrieju... As lengvas pukelis, as geles ziedlapis, as dangus, as ... . Nezinau, kas as siuo metu, bet jauciu kaip man darosi lengva. Mano siela atsigauna... Akys sudreko ir  netiketai issirito asaros - tai sielos lietus, kuris isplauna viska. Isplauna purva, kuris susikaupe mano viduje, istirpdo leda, kuris buvo sukaustes mano siela, sutvarko mano mintis, kurios maisesi mano galvoje. Jos apskritai paliko mane, nes joms nebeliko vietos. Vietoje padraiku, sumisusiu su purvu minciu, liko tik muzika...  Muzikos galia didziule. Ji yra atgaiva sielai. Dievinu gera muzika. Dievinu tokia muzika, kurios klausydamas gali pasinerti i fantaziju pasauli, kur matai tik sviesa, jauti lengvuma, palaima, grozi... As visada isivaizduoju save vaziuojancia masina tusciu keliu link pasaulio krasto arba skrendancia kaip paukstis ir kad butinai pustu vejas... Tada as jauciu, kaip jis svelniai liecia mano veida, savo pirstais uzmerkia man akis, draiko plaukus ir privercia juos sokti beprotiska soki... As matau snieguotas kalnu virsunes, spindincias sauleje, as matau debesis, nuspalvintus rausvu besileidziancios saules spinduliu, as matau vandenynus, kuriu pavirsius siausiasi bangomis, as matau miskus, ezerus, kopas... As matau grozi...    Visuotine harmonija... man gera... man gera... gera...